Gegužė. Kuciūnai

 

Rūke, žolėj klajoja vaikis –

Ano – ne mūsų laiko.

Ir striksi akyse du paukščiai –

Ryte – iki išaušta.

 

Jam šviečia magiška žaltvykslė –

Kažkur aušroj paklysta…

Atgal neieško vaikis durų –

Ilgai į Dievą  žiūri…

 

Į ryškią skaidrę pirmutinę –

Dienos ženklų pušyne.

Akis apraizgo voro siūlas –

Lyg mūza glaudžias, gula…

 

 

Birželis. Kuciūnai

 

Kažkur šalia – neužrašytas laikas,

Lyg peilis pjaunanti aštri būtis.

Ir liečia pirštais skruostus vaikis paikas

Ir šviečia trobos – debesys balti.

 

Lyg palei gojų gena Dievo bandą

Tiktai aušra  – nemirusi viena.

Bet paryčiais šios žemės nesuranda –

Nei aš, nei paukštė, brėkštanti  diena.

 

Liepa. Kuciūnai

 

Kaip arti blyškus mėnulis –

Nepažįsta laiko, savo metų.

It gaublys nejudinamas guli –

Iki ryto skaito jį – vienišių mato.

 

To dangaus prisigeria kaimukas –

Su trobom – stygom nutrūkusiom…

Siauaras kelias nežinia, kur suka –

Gal išeina, sklaidosi kaip rūkas…

 

 

Rugsėjis. Kuciūnai

 

Už lango laša – kuždesys –

Prislopę žemės žodžiai.

Ką mielo parašys –

Ruduo, lietus ir sodžius?..

 

Dar nelytėjau, nežinau,

Koks mėnesis atsėlins.

Jaučiu – gilus ir bus jo daug –

Kaip šilto šilo smėlio…

 

***

Tik lapkritis belapis siaučia akyse,

Tik varnos virš pušų – jų žvilgsniai vandeny.

Gyvena rudenį šiaurys jose,

O parkas pašilių – rūstus many.

 

Tik drėgnas lapkritis. Nerūstauki, šiaury,

Tik prieglobsčiu šiai dienai būki.

Ištroškęs lietų lapkričio geri,

Ruduo besoti, medžiuose padūkęs…

 

Perdien kuždi žvarbius žodžius –

Gilius, skaudžius juos parke sėji.

Trumpa tyla. Ir vėl sugrįžta iš pradžių –

Tik lapkritis ūmus, tik varnos vėjy… 

 

 

Apgirtęs vakaras

 

Kyli į kalną – lyg sielos namus, 

Manai, ten – būstas, visos dienos.

Ten švilpia vėjai, vakaras – ūmus

Ir kryžiai – vieniši, ir varnos – vienos…

 

Kartojasi ant kalno metai iš pradžių –

Šaltai, tačiau gyvai ir nenuobodžiai.

Regi kalne šiaurietiškus medžius,

Žemai – atlapaširdį sodžių.

 

Aukštai – daug vėjo ir dangaus,

Manai, pakilsi – nesugrįši.

Ten vakaro apgirtusio daugiau,

Tačiau daugiau ne medžių – kryžių…

 

***

Tarytum negalioja senatis

Pernykščiam žodžiui, lopšio gaidai.

Kas šildė – blėsta, netgi žeidžia,

Mamut, pasenome – laikai kiti.

 

Kiek daug didžiulių laiko kapinių, 

Kas svetima – vertybe tapo.

Ir plėšo tarsi medžio lapą –

Dienoraštį dar metų nesenų…

 

Sapnas

 

Šitaip paprasta ir lengva, gera

Patylom užmigti ir nebūti.

Po galva – žolynai ir rugpjūtis,

Motina ant kojų kloja skarą.

 

Bet kodėl raibuoja virš beržyno,

Iš rugių tiktai kaliausė žiūri?

Blaško miegą – baikštų paukščių būrį – 

Sapnas tuščias – tarsi laukas plynas.

 

***

Po žingsnį, po truputį duodi

Tylėti – seniausia kalba.

Išskrido kaip žvirblis tik žodis,

Tik vėjas jį gaudo dabar.

 

Vis gano kaip debesį juodą,

Kaip upę, prikimštą dangaus.

Ko neša į Viešpaties sodą –

Palaimos ar gūsių daugiau?

 

 

Gegužės lietus

 

Ak, ir paveja vienkiemių  kiemus,

Ak, ir nurengia ievos prie kūdros –

Jos baltuoja, dar žydi ir judrios –

Gegužė gaivalinga apsėmus.

 

Vandeny  kaip pamišę kvailioja –

Daug varnėnų poetų per lietų

Prie galukaimio kelio grublėto –

Prie pat Viešpaties rankų ir kojų.

 

Laukymės brolis

I

Kruša rekviem laukymėj groja,

Išsklaido pelenus žolės.

Pasėti sauja negalės,

Kai vėjas ir dangus artojas.

 

Tai mano, tavo brolis laukas,

Panašūs klystkeliai, keliai,-

Vienodai įminti giliai –

Kaskart kaip tėvo vargas plaukia…

 

II

 

Laukymės brolis beldžia į duris,

Už lango šarkos siunčia žinią.

Jos drąsiai sodo  veją mina.

Nudžiugins? Ar atims net ką turi…

 

Plati laukymė suodžių, pelenų,

Ir tik drugys – nelauktas svečias.

Duris klebena, stogą krečia –

Kaip viskas iš akimirkų vienų.

 

 

Būna

Medžių skraistėj – mažas lašo būstas,

Muzikos pradžia, dievų vieta.

Kaip orkestras lapai virpa, liūsta,

Plaukia gysloj kaip naktis  lėta.

 

Kaip sekundės striksi medžiuos šviesos,

Vis smarkiau nugriaudėja. Lietus arti.

Būna siaučia. Smogia būstant tiesiai,

Kaip chaoso sklidina būtis.

 

***

 

Stikle veidai – besielis atspindys –

It nuotrauka sustingusių kviečių.

Varinis balsas vienišą trikdys –

Daugiau atslinks gal mėnesių karčių.

 

Tame epochos kęsime triukšme –

Kiek modernių minčių, sparnų, žmonių…

Aukštam danguj – it kūne žydrame,

Kažkur nakty – žibintų raudonų.

 

Kai vis greičiau – tik dulkės kelyje,

Ir žingsniai tarsi vėjo – dideli.

Mėnulio kūnas – it žemėj gilioje 

Suakmenėjęs laikas – kaip anglis. 

 

Prie akmenų

 

Antanui Kalanavičiui

 

Prie akmenų ir ąžuolo šviesu –

Sapiegiškėj, Nedzingėje, Antanai.

Per naktį lijo – daug lietaus lašų –

Netilps į saujas dvi, bičiuli mano.

 

Į Saulės taką* – dzūkiškų eilių –

Nuvešime Alyzui Varėnon.

Į svietą leisime skausmus gilius,

Susėsime kartu – džiaugsme, bėdoj.

 

Nedzingę grįšime prie akmenų,

Užu langų, prisėsti ant uslano.

Ir bus tylos – lyg poterių senų –

Troboj, kur krosnis pakurta rusena.

 

*Saulės takas – buvęs Varėnos rajono laikraščio literatūrinis puslapis

 

Naktigonė

 

Į naktį jojo vyrai

Be kalavijų ir kardų.
Jiems plukdė upę tyrią,
Dangus – rožančių pamaldus.

 

Ten kitą laiką rodė –
Nakty spurdėjo valanda.
Laukuos netilpo žodis,
Naktigonės laužai veide.

 

Dievų naktis kartojas –

Mėnulis – dideliam delne,

Kažkur arti prie gojaus –

Tenai nėra laužų, manęs…

 

Izabelės sąsiuvinis

 

Prie žodžių glaudžias magija visa – 

Į puslapius dedi. Po žiedą.

Vienam lape – žaliakaimio gausa –

Tarytum grikio himną gieda.

 

It akys – boružėlė piešiny –

Eini į žemę. Ją atrasti.

Maža mergelė – žiedlapiai gležni –

Po puslapį skaitai. Per naktį.

 

Žodžiai 

 

I

Vaistas kvepiančio ar šalto žemės laiko,

Nesužvarbo vieškelio klaidžiam kely.

Kaip gyslotį ant žaizdos uždėti reikia –

Gimėte netyčia, einat iš toli.

 

Nežinau. Geriau, kai pradeda skaudėti…

Kambary – manojoj celėj – per dienas.

Jausmą atsijos? Praleis per tankų rėtį?

Epocha tranki ir smelkianti, gležna.

 II

Kalba celėj net kiekvienas daiktas,

Stebi, tiria – žvilgsnis įkyrus.

Taip arti pamišęs laikas vaikšto – 

Spraudžiasi tarp sienų keturių.

 

Lūpinė armonikėlė stalčiuj dulka –

Kaip reliktas – seno pabaiga.

Spindulys ar viso labo dulkės –

Kažkuri pradžia – krikščioniška, ilga. 

 

***

 

Dzūkuoja Dainava ir lietūs,

Varnėnas lietuje pašėlęs……

Eilėraštis – trapus sudėtas –

Iš šilo kopų lengvo smėlio.

 

It nuogas jausmas neatbaido –

Esi kaip Dievas ir sėjėjas.

Eilėraščiai – kaip medžio žaizdos –

Pernakt užgyti nesuspėja…

 

Tu ateini į kuklų būstą –

Su lietumi – rugpjūčio dvasiom.

Ir vakaras – akims paklūsta –

Ir laukas žodį šiaurėn neša…

 

***

Kvepiantis ir skambantis šis laikas –
Ašaroto lauko, debesies.
Labinasi ir sako – sveikas!
Gal palėpėje ilgam prisės?

Visagalis – visada kūrėjas –
Žemėj vaisių, rojaus danguje.
O diena tik – vakarop, nespėja…
Būna ji trumpai kaip lelija…

 

***

Ko toks šaltas? Be beržų ugnies?
Vėjas – draugas – rudenio namuos.
Nemune paklydo. Ką atneš?
Gal ilgam parėjo po dienos ramios –

Į beržyną, upę vakare.
Kas sudegs? O gal atgims bene –
Laukuose plačiuos – kaip pragare,
Degančiam beržyne, Nemune…