Česlovas Skaržinskas

Ainiai

Saulėlydį vakaras lemia,
Į atmintį rūškaną žvelgia:
Sukilėliai neša per žemę
Įkaitintą šimtmečių dalgį.

Mes šnabždame sodrų rugsėjį –
Ir rudenio laužas vėl dega:
Atgimsta Merkinė, šventieji,
Ir gaudžia viduramžių ragas.

Nuo Merkinės piliakalnio

Rudens spalvom esi gražiausia,
Pagonių žeme, tėviškės lopšy.
Iš tolumoj paskendusių gaisų neiškeliausi –
Ten tylų dzūką sulaikys.

Ten šviečia prosenelio veidas:
Karų ugny, archajiškuos dievuos.
Gamtos tikėjimo ir kardo neapleidęs,
Jis vaikšto žilutėlis giriom Liškiavos.

Ten kalba ainiai – krivių palikuonys.
Ir netiesa – nebus jau jų.
Nes aš ir tu – Krėvės pagonys –
Paženklinti rudens krauju.

Pūgoj

Stasiui Stacevičiui atminti

Užmirštoj baltoj laukymėj,
Žemės kelias senas – vėtra mena.
Ir ant veido lieka žemės žymės –
Bet kodėl nežemiškos gyvena?..

Be žmonių, be kelrodžio, užmiršus laiką,
Gal tai tavo atmintis keliauja?..
Amžinai tik dykvietė sulaiko,
Kai pūga ir vėjas nesiliauja.

O aukštai virš slėnio vėlės sklando
Taip gražiai – jau žemės dainiaus.
Pasilieka kaip Čiurlionio gandas –
Su daina iš debesų ateina.
***
Svetlanai
I
Aš nežinau, kas kuria vasaros stabus,
Aš nežinau, kokias eiles rašysiu.
Gal kito tokio mėnesio nebus,
Gal matomės mes paskutinį sykį.
Aš daug ko niekad nežinau,
Kaip medžiai vakarą praauga…
Mažai, labai mažai dar gyvenau,
O dar mažiau tu, drauge.
II
Koks rūkas tirštėja giraitėje mūs,
Jis dengia rugsėjį baltai.
Jis geria pavargęs per rytą garsus.
Mergaite, ko lauki stotelėj kaltai?
Artėja į kaimą lėtai traukinys –
Į vešlią giraitę rudens.
Bet skęsta, štai skęsta žaliajam slėny –
Ar mažą stotelę aplenks?

Vakaras

Mamut, tu sugrįžti, būni
Ilgiausio vakaro šviesoj be pokylio ir vyno.
Prie rudeninės krosnies, molio grindiny,
Kur šyla vaiko akys – paukščiai žalvariniai.
Ten paskutinį gaisą tėvas palytės,
Namo prie židinio sugrįžęs.
Ir sienoj iš paveikslų, laiko sumaišties
Kuždės Dievulis su žmonėm ir kryžiais…

Lietus

Lyg kas kalbėtų visą naktį.
Užgesus languose šviesa.
O žaibas vis artyn ir baigia degti
Už kaimo, laukuose.
Kiek daug upelių liejasi į upę,
Koks drumzlinas, bet šildantis lietus.
Yra šis nebylys, gilus rugpjūtis –
Ir Nemunas kartu.
***
Dukrai

Kai nuo lietaus žvilgės blakstienos,
Kai eisi iš miškų žibuoklėm nešina,
Tai užkalbės kaip saldų vyną,
Kaip gaivų vėją Nemune.
O ten žibuoklių mėlynas lazdynas
Vis nesustoja skleistis po lietaus…
Ir ką pintinėje neši – pavasariu vadina,
Ir vienkiemį sulytą buria tau.

Lietaus daina

Šiaurės vėjas nuogina medžius,
O lietus barbena užmirštus žodžius.
Nesiliauja, ūžauja nakty
Ant kalnų malūnai užmiršti.
Šiandien lemta gimti ežerams
Ir atbėgti upei – liūdesiui skaidriam.
Nesiliauja, ūžauja nakty –
Mūsų žodžiai palikti.

Vasaros pabaiga

Kai vakaras žaidė šios žemės ugnim
Ir dažė raudoniu, kas gyva,
Kalbėjai tu, žodi, ilgai su manim,
Veržeisi į šviesą – kaip žiedas ankstyvas.

Norėjau tik vakaro sodžiaus ramaus,
Bet kylančios ugnys mane palytėjo…
Ir dar nežinojau, kad liūdnas gimiau,
Šioj žemės, kur baigės rugsėjis.

Vakaro mozaika

Iš kažkur sklinda verksmas
Peteliškė mušasi į stiklą
Šviesos

Anapus namų vėto liepsnas
Už miško degina vakarą
Kirtėjai

Vienumos vaikas turi sodą`
Pirkioj žydi senelės
Rankšluostis

Tolimam gaise noksta vasara
Ir auga mintys lig pirmo
Sopulio

Vienkiemio novelė

Dalgiu paženklino išėję metai,
Bet ieškom jų: paklydusių, vienų.
Ir tarsi pirmą kartą pasimatom –
Svečiu nelauktu vadinu.

Ir negaliu ištarti žodžio naktį,
Kai pilnatis ir kelias prie namų.
Bijau per naktį žodžių nebetekti,
Kurie išsiveda mane, kur gyvenu.

Ilga naktis išpranašauja lemtį
Kiekvieno maištininko palengva.
Ir man beliko gal trumpiau gyventi
Už mėnesieną, kalbančią lange.
Koksai paklaikęs laiko šokis,
Suskambęs kiemo šuliny.
Gražiau gyventi neišmokė –
Per nemigą skausmingai nuvilnys.

Atleisk už nemigą, nepažįstamoji,
Už nepašytus laiškus kelyje.
Tu vaikščioji arti manęs, bet nesustoji,
Ir po akimirkos dingsti, deja…

Sidabrine gėla upokšnis žiba –
Jo atspindys vienintelė esi.
Baugina balzgana laukų platybė,
Ir tavo balso negirdėtas skambesys.

Dar sklidini namai ramybės ir šešėlių.
Ant stalo žvakė deganti. Galbūt
Užpūs ją netikėtai, kas atsėlinęs,
Ir niekad praeities nebus.

Laiškas

Susitikę trumpam, neseniai,
Mes nebūsim draugužiais.
Nors mane likimu vadinai –
Viskas tąsyk sudužo.
Mes nešoksim vestuvių savų –
Šita žemė per daug nuodėminga.
—————————————
Kam bjauru, mums – žavu,
Kai miškai tylų rytą užminga.
Vėjas tąsyk, kuždėjęs saldžiai,
Nušlamėjo į mudviejų šiaurę…
Meilės buvo tikriausiai mažai,
Nors ir gėrėm už viską po taurę.
Mus išskyrė nakties sutema,
Kuri daugkart ramino…
Ir užgeso liepsnos name –
Kaip per lietų žvaigždynas.
Ir kažkur nuskubėjo naktis –
Nekalta paleistuvė…
Bet lig šiolei nekeiki, tiki
Mėnesienos vestuvėm.
Gal nešiosim sakytus žodžius –
Mėnesienoj kuždėsim ne sykį.
Tik negrįš pilnatis iš pradžių –
Man laiškų, kaip tada, nerašysi.

Gegužinėje

Ar tokį ežerą surasi – tūkstantį žaizdrų
Dabar per naktį – joninių šeštadienį?..
Armonika ir lempa žibalinė, šokiai iš pradžių
Kartojasi lig ryto daržinėj, prie ežero.

Ne poros – žaibas skelia grindiny…
Ir tarsi groja ežeras, su žiežulom kvatoja…
Tokia pagoniška esi ir tolima many,
Šiam ežere, šiam grindiny, šioj joninėj.