Prie beržo, kurio jau nėra… / Česlovo Skaržinsko nuotrauka
Akvilė kone kasdien aplankydavo tylioje palaukėje nuo audrų ir kitų gamtos negandų nepalūžusį beržą. Ateidavo į laikinosios sostinės pakraštyje plytinčią mielą laukymę, kurioje ji kaskart giliai įsiklausydavo į vakaro tylą. Prigludusi prie beržo aštuoniolikmetė Kauno Mičiurino technikumo studentė godžiai gaudydavo slėpiningus užsimiegojusio rudens garsus. Mergaitei atrodė, kad gamta vis giliau minga. Ir ji tai labiausiai pastebėdavo vakare. Čia ateidavo po paskaitų, neįprastai – viena, be draugių, nes ji, kaip ir tas beržas palaukėje, mėgo ne triukšmą, o vienumą.
Akvilė studijuoti į laikinąją sostinę atvyko iš Aukštaitijos sostinės. Dar maža būdama pamėgo medžius. Mergaitė svajojo per savo gyvenimą jų pasodinti gal tūkstantį ar daugiau. Laikinojoje sostinėje ir pasirinko želdinių techniko specialybę. Ar kaip kitaip tą anais laikais romantišką specialybę vadino. Nelabai kas prisimena. Net Akvilė. Buvusiems klasės draugams keistas atrodė toks Akvilės pasirinkimas. Juk ji augo, kaip įprasta buvo sakyti, ant asfalto… Draugės daug ko nežinojo apie Akvilę. Jos tik pamena, kad Akvilės senelė buvo garsaus kolūkio prie pat Latvijos sienos pirmininkė. Daugiau kaip 20 metų. Žinojo, kad ji dažnai važiuodavo pas babą. Bet nė viena klasės draugė nė neįtarė, ko iš tikrųjų Akvilė ten važiuoja. Manė, babą aplankyti. Ogi mergaičiukę tame kaime prie Latvijos sienos traukė noras pasikalbėti su naminiais gyvulėliais, paukščiais ir medžiais. Kai tik prasidėdavo moksleivių atostogos – ji ir lėkdavo pas babą. Reikli, valdinga senelė stengėsi akylai prižiūrėti anūkę. Bet kur ten sužiūrėsi… Baba neįstengdavo sugaudyti judrios mergaitės. Ji tarytum vėjas staiga dingdavo iš senelių namų. Ir būdavo dienų, kai baba anūkėlę tik ryte ir vėlai vakare matydavo… Mergaitė visą dieną kalbėdavosi su paukščiais ir medžiais. Labiausiai mėgo beržus. Ilgiausiai prie jų išbūdavo. Dažnai – net iki vėlumos. Tas beržo tošies baltumas, spindesys vakaro šviesoje buvo pakerėjęs mergaitę. Daug vasaros ir rudens dienų prie baltųjų drobulių praleisdavo.
Dažnai svečiuodamasi pas babą Akvilė nė nepastebėjo, kaip greitai užaugo. Pati nepamatė, tik saulės blyksniai vis ryškiau rodė plonoje mergaitės palaidinėje gražiai besišakojančią krūtinę… Visa tai kerinčiai atrodė vakaro šviesoje. Taip auga medis. Jau tada, mergaitė svečiuodamasi pas babą, ir ėmė svajoti tapti biologe: tirti mažiausias gamtos daleles, sodinti medžius, gėles, turėti savo kaimą. Ir jos svajonė išsipildė. Bet ne Aukštaitijoje, o Dzūkijoje. Tačiau tai atsitiks tik po penkiolikos metų. Dar po technikumo bus biologijos studijos Vilniaus universitete, darbas įvairiose laboratorijose ir kitur.
Ėjo metai, o Akvilė kone kasdien prisimindavo vakarus prie beržo, plačiai įsikerojusį netoli technikumo. Kažkodėl jai jautriausiai įsiminė spengianti Kauno pakraščio gamtos vakaronių tyla. Atsisėdusi šalia mielo beržo mintyse mokėsi savarankiškai gyventi. Viena su savimi diskutuodavo, prisimindavo naują perskaitytą knygą. Ir tuomet mergaitė dar nė negalėjo pamanyti, kad netrukus jos gyvenime bus visiškai kitaip – ją jau mokys valdingi, dažnai pasipūtę svetimi dėdės ir tetos. Tuomet visus jaunus žmones mokė iš aukštų tribūnų, iš pilkojo televizoriaus ekrano, vienintelio teisingo radijo… Viena nuolatos kalama į galvą nuomonė buvo užvaldžiusi ir Akvilę. Daugelį metų skleisti nuodai dar ilgai ir atkurtoje laisvoje Lietuvoje Akvilę slopins, kaip sakytų Pasvalio senoliai, balamūtins jautrią mergaitės sielą. Bet vieną dieną iš košmariško slogučio Akvilei bus lemta išsivaduoti. Staiga prasidėjęs Sąjūdis viską apvertė aukštyn kojomis. Akvilė ėjo į naują gyvenimą atlapa širdimi. Draugės ją ne kartą perspėdavo per daug visiems neatvirauti… Sakė, gali nukentėti, būti nesuprasta. Bet Akvilė būtų ne Akvilė, jei ko klausytų. Ir naujo gyvenimo užduotis stengėsi spręsti savarankiškai, be niekieno pagalbos. Ji kai kam iš draugų atrodė labai išdidi, užsispyrusi. Tais momentais galbūt pasireikšdavo paveldėtas babos ar motinos kietas charakteris… Kas žino. Bet Akvilė tapdavo miela, skaisčiai balta, tyra kaip ta beržo tošis artimų bičiulių ratelyje…
Bet tuomet mergaitė, kone kasdien ateidama prie netoli technikumo augančio beržo, daug ko nežinojo. Ir negalėjo žinoti. Lietuvą iš sąstingio galingai siūbavo Sąjūdis. Virto iš postų seno raugo bosai – jie traškėjo griūdami kaip vėtros verčiami sutręšę medžiai. Daugeliui tautiečių atgijo viltis būti laisviems. Vėliau Akvilė įsilies į Atgimimo jūrą, išeis su bičiuliais į Baltijos kelią. Ims tikėti, kad gyvenimas įgis kitų, kaip tas beržas – baltų tyrų spalvų. Buvo pasakiška pradžia… Bet tokia ekstazė truko neilgai.
Daug ko Akvilė paprasčiausiai nežinojo, nelabai suprato, net ir gyvendama oficialioje sostinėje. Darbas, kasdienė rutina ėmė slopinti jaunystės polėkius. Tik namuose, Antakalnio bendrabutyje, visi žmonės atrodė be galo geri. Miela didelė, mišri jaunų žmonių bendruomenė. Joje kiekvienas buvo savotiškas herojus, turėjo savo veidą. Beje, medikų bendrabutyje, kuriame gyveno ir Akvilė, privatizuotuose kambariuose ne tik medikai buvo įsikūrę. Ir kitų specialybių atstovai. Aukšto gyventojai susitikdavo bendroje virtuvėje. Čia ne tik dažnokai ant dujinės viryklės pamiršti puodai su valgiu iki paskutinio skysčio lašo išvirdavo, bet ir mezgėsi netikėtos pažintys. Kaip nutiko Akvilei. Kažkoks jau gerokai gunktelėjęs vyriškis, tikriausiai per keturiasdešimt metų, plovė kriauklėje iš kaimo atvežtus obuolius. Akvilė įdėmiai stebėjo nepažįstamojo vyriškio triūsą. Visa virtuvė buvo pakvipusi obuoliais. Pakerėjo Akvilę. Ir netyčia juos plaunantis nepažįstamasis… Kai šis pasiūlė obuolių – Akvilė iš karto mergaitiškai sutriko, bet nesispyriojo… Ir atsitik taip, kad tie obuoliai Akvilę ir nepažįstamąjį suvedė. Tarytum Adomą ir Ievą valgyti uždrausto vaisiaus… Bet tai buvo Paulius…
– –
Po daugelio metų vieną vakarą Paulius netyčia Akvilės paklaus: kas tada bendrabučio virtuvėje labiau sužavėję – jis ar obuoliai? Akvilė atsakys, kad ir jis… Bet čia pat leis suprasti: jei nebūtų obuolių – tikriausiai nebūtų ir jo. Taigi gyvenimas kartais būna paikas išdaigininkas, kuris ne tik dažnai pagrūmoja pirštu – jis ir sujungia du visiškai skirtingus žmones. Ir juos padaro laimingus. Gal iš tikrųjų tai – meilė…
Tuomet Akvilės viduje įvykęs staigus virsmas iš pradžių ją gerokai baugino: nepažįstamasis, iki tol nepatirti pojūčiai ir dar daug kas. Bet per Paulių ji ėmė pažinti… save. Staiga į jos gyvenimą atėjusio nepažįstamojo lūpose skambėjo keisti, paslaptingi, iki tol Akvilei negirdėti, ją nuo kasdienybės pakylėjantys žodžiai. Jie sušildė. Bet ilgokai Akvilė negalėjo suprasti, kodėl Paulius valandų valandas žvelgia į seną jos nuotrauką, kurioje ji įamžinta su beržu. Paulius vieną vakarą prasitars, kad tas beržas ir ji žadina rašyti, apmąstyti žmonių likimus, savitą jų pasaulėžiūrą. O labiausiai stengiasi įminti paslaptingą mergaitės pasaulį. Akvilei keistai nuskambėjo Pauliaus žodžiai. „Jis vėl bus pamišęs nuo rašymo…“ – pagalvojo ji.
– Jei nori, vieną dieną nuvažiuokime į laikinąją sostinę, aplankysime mano beržą, – staiga vieną vakarą Akvilė pasiūlė Pauliui.
Jis labai nudžiugo. Tuoj pat pritarė važiuoti. Į Kauną abu riedėjo traukiniu jau rudenėjant. Šalnos buvo pakandusios pakelės beržus. Geltonavo, raibuliavo, gailiai virpėjo nuo vėjo beržų svyruonėlių lapai – tarsi kažką negero žadėdami. Tuojau jiedu pasiekė ir Kauno pakraštį. Ėmė ieškoti Akvilę ne vieną vakarą guodusio, jaunystės kerais svaiginusio beržo. Ji, ieškodama tos brangios vietos, atvedė… į naujai pastatytų namų kvartalą.
– Atrodo šioje vietoje augo beržas, –
Vildamasi surasti savo svajonių medį Akvilė kalbėjo tyliai, tarsi šnabždėdama. Ji dar vylėsi sugrįžti į mergaitiškas dienas. Bet beržo nerado. Toje buvusioje palaukėje tarsi be gyvybės stovėjo vienas į kitą panašūs didesni ir mažesni namai. Kažkieno ranka ir čia pasidarbavo. Sako, urbanizacija… Paulius tai balsu pasakęs, staiga Akvilės, suaugusio žmogaus akyse, pamatė per skruostus bėgančias dideles tyras mergaitės ašaras…