Buvusį Kuciūnų kaimelį maloniai primena jo pakraštyje, sename miške, kiekvieną vasarą ir rudenį dygstantys baravykai.

Aną dieną itin sudomino Lietuvos žurnalistų sąjungos svetainėje esantis kvietimas į diskusiją Kiek žurnalistikos yra likę Lietuvos žiniasklaidoje? Intriguojanti tema. Jau mažiausiai prieš dešimtį metų mūsų visuomenei buvo aktualus šis reikalas. Ypač pastaraisiais metais. Kai spauda ėmė nykti nuo nepakeliamų mokesčių ir kitų priežasčių. Kai daugelis spausdinių, interneto laikraščių tapo ne visuomenės informuotoja, o tam tikros nuomonės formuotoja. Įvykę drastiški, sunkiai paaiškinami pokyčiai nubloškia buvusios prestižinės profesijos žmones į nejaukų užribį. Kone visus, net ir tuos, kurie beveik nieko bendro neturi su dabartine žiniasklaida. Sakau, žiniasklaida (koks taiklus šiandienės vadinamosios žurnalistikos pakrikštijimas!), nes tikrai su žurnalistika nieko bendro neturi nei visokie televizijų gelbėtojai, nei kulinarinių ar kitokių šou laidų vedėjai. Tai nėra žurnalistika, iš tikrųjų tai – žiniasklaida.

Nūnai neretai paprastam žmogui sunku susigaudyti, nepaskęsti žiniasklaidos jūroje. Kodėl? Todėl, kad, pavyzdžiui, internetiniuose laikraščiuose, išskyrus Bernardinus ir dar vieną kitą portalą, beveik neaptiksi išsamių analitinių straipsnių, apybraižų apie žmogų, jį supančią aplinką. Aš jau nekalbu apie esė žanrą. Net gyvų, išsamių, nešališkų reportažų pasigendame. Daug kur viskas niveliuota, supanašėję. Andai perskaitai pagrindines populiariausių internetinių laikraščių dienos publikacijas – susidarai įspūdį, tarsi vieno ir to paties žmogaus būtų parašyta… Beje, sausai, neįdomiai. Vienodu, dažnai skurdžiu žodynu. O juk būtent anksčiau žurnalistą pažindavo tik iš jam būdingo stiliaus. Jis galėjo ir savo vardo bei pavardės nerašyti. Skaitytojas nesunkiai būtų atpažinęs autorių.

Ar dabar nėra tokių autorių? Yra. Daug. Bet jie beveik neturi tribūnos, kur galėtų pasireikšti. Ne vienas jų parašo ir išleidžia įdomią knygą. Jų pastaruoju metu daugėja. Tai džiugina. Žiniasklaidos išstumti žurnalistai bando užpildyti atsiradusį vakuumą. Taip save realizuoja. Bet knygos nepasiekia daugelio žmonių. Jos – brangios, maži jų tiražai, nors juose ir skamba balsas tyruose…

Tikriausiai ne vienam žiniasklaidos asui nepatiks tokie samprotavimai. Sakys, į internetinius laikraščius dedame tai, ką labiausiai mėgsta skaityti visuomenė. Žodžiu, be 80–90 proc. juose publikuojamo bulvaro jie būtų nepopuliarūs… Manding, jie – savotiškai teisūs. Bet, sakau, pas jus gali būti ir skyreliai, skirti žurnalistikai. Galėtumėte publikuoti publicistinius tekstus. Ar dėl to nukentės bulvaras? Atsakymo nėra. Nenoriu nieko mokyti ar ko nors kaltinti. Gink Dieve, to nedarykime. Bet pasakyti, ką galvojame, nėra nusikaltimas. Oi, atsiprašau. Aš, kaip ir daugelis, tikriausiai jau negaliu turėti savo nuomonės? Sąjūdis, dainuojanti revoliucija ėjo ir nuėjo… Ir nūnai išsaugojome ir toliau puoselėjame tai, ką iki 1990-ųjų penkiasdešimt metų turėjome… Yra nemažai to apraiškų: neretai sugrįžtame prie vienos nuomonės, garsiai siūloma – galbūt jau metas turėti vieną (blogiausiu atveju – dvi) sisteminę partiją. Kas tos sisteminės? Kur krypstama? Dažniausiai to siekia mažos interesų grupės. Atsiprašau, vadinamasis elitas. Ir neva tik jis viską gali spręsti siaurame ratelyje. Toks procesas vyksta ir žiniasklaidoje, bet – kartoju – ne žurnalistikoje.

Tai kas gi yra tas žurnalistas, žurnalistika? Oficialiai trumpai – žmogus, įgijęs žurnalisto išsilavinimą, sugebantis skleisti nešališką informaciją, atspindintis įvairias žmonių nuomones. O paprastai – besidomintis grožine, istorine ir kita literatūra, gebantis meistriškai valdyti žodį, kuris kito nesužeistų, nepažemintų, dažniau žmogų pakylėtų virš kasdienybės. Jis turi būti padorus, pasirengęs pulti į įvykių sūkurį ir naktį, nes, neatsitiktinai sakoma, kad žurnalistas visada dirba. Ir, manau, žurnalistas turi turėti bent kruopelytę Kūrėjo talento.

***

Kone prieš kiekvienus Naujuosius metus skelbiami gražiausios kalėdinės eglutės, vitrinos ir kiti panašūs rinkimai. Paprastai visos eglutės – gamtos stebuklas – būna gražios: viena – tankiomis šakomis, kita ypatingu savo trikampiu. Ir niekas pernelyg nenustemba, nesipiktina, jei gražiausios kalėdinės eglutės laureatais tampa Petro, bet ne Jono įstaiga ar organizacija. Neprotestuoja. Suprantama – juk tai ir savotiška kalėdinė pramoga… Bet štai geriausios metų vaikams ar suaugusiems knygos rinkimai – tikras farsas! Jau tokio konkurso pradžioje pateikiamas savotiškas akibrokštas: skaitytojams ar žiūrovams rinktis tik, pavyzdžiui, iš 5 kažkieno atrinktų knygų. Kokiais kriterijais vadovautasi atrenkant knygas, kas jas atrinko – konkurso dalyviai ir nesužino. Pasižiūriu į kažkieno konkursui atrinktas knygas – ir dažnai nejaukiai pasijuntu. Gal ir būna vertas dėmesio vienas kitas iš tokiam konkursui pateiktų kūrinių. O gal ir visi pateiktieji. Bet kodėl konkursui atrenkami tik 5 kūriniai, jei tais metais išleista kur kas daugiau gerų knygų. Gal aš ko nesuprantu, nors visą gyvenimą skaitau grožinę, istorinę ir kitą literatūrą? Gal be reikalo kimbu prie tokio konkurso organizatorių? Bet tokio renginio prasmės (ką jau čia kalbėti apie objektyvumą!) dažnai nesupranta ir mano bičiuliai – humanitarai, mokytojai, kitų profesijų žmonės. Jei jau skelbiamas toks konkursas, manau, teisingiausia ir demokratiškiausia būtų, kad visi skaitytojai turėtų galimybę ne tik balsuoti, bet ir siūlyti, išreikšti savo nuomonę. O dabar kas darosi? Tiesiog apmaudu, kad net ir literatūros reikalai aptariami, nusprendžiami siaurame ratelyje. Suinteresuotų žmonių. Atsiprašau – ekspertų…

***

Anądien žiniasklaidininkai atrado naują rašytoją. Žodžiu, liaupsės pilsis ir iš kairės, ir – dešinės… Mažiausiai – dvejus metus. Gaudys kiekvieną tokio rašytojo ar rašytojos driokstelėjimą visuomenėje. Tokie neva talentingų autorių atradimai Lietuvoje tapo kasdienybe. Bet vėliau viskas į kasdienybę nueina. Dažniausiai atrastieji jau po poros metų išnyksta mūsų pilkame gyvenime. Ir juos mažai kas prisimena. Kas iš to, kad prirašyta daug, išleista dešimtys storų knygų? Ar buvo pastarąjį metą tokių kūrinių, kurie sukrėstų visuomenę? Buvo, bet vienas, kitas. Galbūt Rūtos Vanagaitės Mūsiškiai, Laimos Lavastės Mes. Lietuviai. Vadovėlis, kaip suprasti lietuvius ir jais naudotis. Bet tai veikiau – ne grynai grožinė literatūra, o – dokumentika, eseistika. Bėga metai. Laukiu išskirtinių lietuvių romanų ar poezijos knygų, kurios sukrėstų visuomenę, būtų įvykis ne tik literatūriniame gyvenime. Tokių naujų kūrinių, kaip išleistas Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris, ar iš dalies dar vienas kitas aukšto lygio meno kūrinys, jau senokai nėra. Tačiau kasmet Lietuvoje išleidžiamas ne vienas naujas romanas. Žiū, rašo žurnalistai, televizininkai ir dar kažkas. Žinoma, tegul rašo, juo labiau, jei kažkas jų knygas skaito. Bet ar rašo iš pašaukimo? Gal mados, žmonos ar meilužės genami? Visko gali prisigalvoti, vartydamas naujus Lietuvoje iškeptus romanus. Storiausius, įmantriais pavadinimais, o jų turinys (jei iš viso yra) – dažniausiai lėkštas, pilstomas vandenėlis iš tuščio į kiaurą… Daugėja jaunų rašytojų. Ambicingų, triukšmingų. Bet tai dažniausiai neatsispindi jų kūrinėliuose. Apibūdinčiau tokias knygas vieno garsaus literatūros kritiko žodžiais: nėra jėgos, literatūrinio nervo…

Žinoma, gal aš – pernelyg reiklus. Bet, po perkūnais! Pasiilgau gero naujo lietuviško romano, apsakymo, sukrečiančio poezijos rinkinio. Kodėl per nepriklausomos Lietuvos metus neatsirado naujų avyžių, baltušių, sluckių, granauskų, širvių, gedų, strielkūnų?.. Žinoma, dar rašo ir parašo naujų kūrinių jau į aštuntą ar devintą dešimtį metų įkopę vyresnės kartos lietuvių rašytojai. Bet jų naujos knygos – dažniausiai geriausių jų kažkada parašytų kūrinių tik aidas tebūna… Kartojasi temos, o ir literatūrinio parako jose mažoka… Gal tokių naujų vyresnės kartos rašytojų knygų ir neskaitytum, jei ne anksčiau jų išleisti brandūs kūriniai, visuomenės sąmonėje radę garbingą vietą. Šių paminėtųjų ir kitų rašytojų knygos neturi senaties, o nūnai neva išleistos modernios – kartais numiršta iš karto…

Literatūrinius, žiniasklaidos procesus vertinu, kaip skaitytojas, klausytojas ir žiūrovas. Sakysite: kokią turiu teisę? Tai kam tos knygos, įvairios laidos skirtos? Gal vadinamajam Lietuvos elitui, kuris rengia triukšmingas televizijos, kitokias žiniasklaidininkų puotas, juose viešai save išgiria ir apdovanoja?

***

Kažkurią dieną netikėtai paskambino buvęs aukšto rango valdininkas, dabar pensininkas, bet kasdien sportuojantis, žvalus, gyvenimo geismu trykštantis seniokas. Pasilabinome. Pasibodėjome pilku rudens oru. Bet, galvoju, buvęs nemenkas valdžios, žemės reformos šulas man neskambins iš neturėjimo ką veikti. Kažko reikia? Tačiau jis – vis apie blogą orą. Klausausi, bet vis spėlioju, ko jam prireikė? Toks klausimas kilo todėl, kad pastarąjį metą, atsisakęs Valstiečių laikraščio vyriausiojo redaktoriaus pareigų, tapau niekam nereikalingas, neįdomus. Anksčiau man skambino dieną ir naktį – buvau įsitikinęs, kad tai daroma nuoširdžiai. Bet užvėrus redakcijos duris viskas pasikeitė akimirksniu. Po to ilgai galvojau, ką reiškia didesnis ar mažesnis postas Lietuvoje. Ir nenorėjau patikėti – nejau tik pagal einamas pareigas vertinamas žmogus? Todėl iš karto pasirodė įtartinas ir buvusio valdininko skambutis. Kantriai jo klausiausi. Ir laukiau, kada jis pagaliau prieis prie reikalo. Ir štai. Atsargiai pasiteiravo apie sveikatą. Atsakiau: sveikata – kaip drūto arklio, šešiasdešimties sulaukęs dar ne vieną metrą galiu panešti šimto kilogramų svorio naštą… Pašnekovas tarsi nudžiugo. Sako, ar tokiu atveju negalėčiau į jų kompaniją įsilieti? Klausiu, kokią? Štai mes, keli įvairių sričių specialistai, nusprendėme ir tave į savo būrį pasikviesti. Paklausiau, ką aš jų sambūryje turėčiau veikti? Norėtume, kad kas kartą parašyčiau apie jų norą, planus gelbėti kaimą. Nustebau tai išgirdęs. Ir štai kodėl. Skambino buvęs valdininkas, kuris nemenkai prisidėjo griaudamas žemės ūkį, tuštindamas kaimą. Štai tau – dabar jį siekia gelbėti… O iš tikrųjų – jų, vakarykščių kaimo griovėjų, planuose – sugrįžti į valdžią. Mandagiai padėkojau skambinusiajam. Pasakiau, kad nelabai turįs laiko tokiai veiklai, nes rudenį ir žiemą esu įkalintas prie rašomojo stalo, o vasarą manęs laukia kaimas. Sodas, daržas, mieli paprasti kaimo žmonės, kuriems visada buvau savas, eidamas ir neidamas jokių pareigų…

***

Stuktelėjo šešiasdešimt. Stipriai širdy vakarėja. Bet sodyboje – saulėtas rytas. Tikriausiai jis buvo toks ir tada, kai gimiau ąžuolų ir liepų apsuptame Kuciūnų vienkiemyje. Dabar nėra tokio kaimo – jis seniai numelioruotas, sunaikintas. Antai net buvusio kaimo pavadinimas Kuciūnai nūnai oficialiai Kučiūnai rašomas. Bet aš savo publicistikoje rašau Kuciūnai, nes mano metrikose parašyta, kad gimiau Kuciūnuose… Taip kaimą vadino senieji kuciūniečiai. Antai mano prosenelių bajorų Aleksandros ir Roberto, senelių Valerijos ir Stanislovo Skaržinskų Merkinės Romos katalikų bažnyčios gimimo ir santuokų metrikų knygose rašoma, kad visi gyveno (iš rusų kalbos išvertus) Kucevičių kaime. Žodžiu, lietuviškai turėtų būti Kuciūnuose. Taip kaimas buvo vadinamas tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje ir po karo sovietmečiu.

Kažkodėl vėliau tuometė valdžia, naikindama vienkiemius, ne tik numelioravo daugelio kaimiečių sielas, bet ir griebėsi tarmiškus vietovardžius tvarkyti – neva lietuvinti. Antai ne tik Kuciūnus į Kučiūnus, bet ir netoli mano gimtinės Nedzingės miestelį į Nedingę sumojo pervadinti. Nepavyko miestelio vardo sudarkyti. Žmonės pasipriešino. Pasakė: jei keičiate miestelio pavadinimą, tuomet nevadinkite mus dzūkais. Dūkai mes būsime… Nedzingė atsilaikė, o štai mažas Kuciūnų kaimelis tapo sovietinių chunveibinų auka. Taigi gimiau kaime, kurio seniai nebėra. Bet širdy pasiliko. Ir ne man vienam. Tačiau seno kaimo pavadinimo, kad ir buvusio, neskubama atkurti ir nepriklausomoje Lietuvoje. Ir toliau rašoma Kučiūnai. Net vienoje autorių kolektyvo išleistoje knygoje – irgi Kučiūnai rašomi. Nenoriu kabinėtis, bet gal solidžiame, beje, istoriniame, veikale galėtų būti rašomas ir senas kaimo vardas. Juo labiau kai šio kaimo pavadinimas kilęs iš čia daugelį metų gyvenusių kitų bajorų Kucevicių pavardės. Žinoma, įvairiu metu šio kaimo pavadinimas su skirtingomis priesagomis buvo rašomas. Bet žodžio – kaimo pavadinimo – šaknis nekito.

Beje, įdomus buvo Kuciūnų kaimelis, besišliejantis prie visais laikais buvusio didelio Gudakiemio sodžiaus. Dokumentuose skaičiau, kad kažkada Kuciūnuose plytėjo net 19 sodybų. Mano atminty jų buvo likusios tik penkios.

Manau, kiekvienam mūsų mielas gimtinės vardas. Man ypač nenusakomai brangus kaimelis Kuciūnai, kuriame mažą mane nuo perkūnijų ir liūčių saugojo šimtamečiai ąžuolai ir liepos, kur dar vaikas būdamas sužinojau, kokia buvo graži nepriklausoma Lietuva. Iš tėvų pasakojimų buvau susidaręs romantišką pokario partizanų vaizdą. Kuciūnuose sužinojau, kad mano bajoras prosenelis, atkeliavęs iš Alytaus krašto, vedė bajoro Kuceviciaus dukrą Aleksandrą. Šalia uošvio įsikūrė. Šiame kaimelyje gimė mano seneliai, tėvai, aš, mano broliai ir sesutė, kaimynų šeimos. Atskiros dinastijos buvo susikūrusios. Jos gyvavo šimtmečius, o sunaikintos per keletą mėnesių ar net dienų. Vis galvoju, kodėl taip atsitiko. Ir negaliu suprasti.

Jau, Česlovai, atsikėlęs? – staiga iš prisiminimų ir apmąstymų mane pažadina sodybos kieme pasigirdęs žmonos dėdės Antano skardus balsas.

Su jubiliejumi, Česlovai! – spaudžia man ranką, apglėbia mane giminaitis.

Padėkoju dėdei Antanui ir sakau jam:

Jau gyvenimo saulėlydis, kad būtų kokių keturiasdešimt – būtų kas kita…
Reikia džiaugtis, kad sulaukiame vis kitų metų. Žinau, kad tarp gyvųjų nebėra daug tavo klasės draugų, – primena dėdė Antanas.

Ir iš tikrųjų. Negaliu nesutikti su jo žodžiais, ištartais tą saulėtą vasaros, kaip ir vaikystėje, rytą. Pritariu: reikia džiaugtis kiekviena nauja diena.