Julius KELERAS

Česlovo Skaržinsko knyga „Metai iš pradžių“ kelia dvejopą įspūdį. Žinom, kad tai neseniai parašyti eilėraščiai, kitaip sakant, šie tekstai atspindi, ar bent turėtų atspindėti, modernaus žmogaus jauseną, reiškiamą šiuolaikine leksika, sintakse, visu tuo, ką atnešė sudėtingas dvidešimtas amžius ir jau įsibėgėjantis dvidešimt pirmasis. Tuo tarpu – ir čia skaitytojas turėtų maloniai nustebti –  skaitome eilėraščius, kuriuos yra persmelkęs ano laiko, mažai kuo su modernizmais susijęs, aromatas, persismelkiantis per eilutes, eiliavimą, žodyną. Kas, tarkim, dabar iš poetų naudotų žodį „epocha“? Tai nostalgiškai išplaukia iš septintojo-aštuntojo ano amžiaus A. Baltakio atlydžio kartos lyrikos, kuriai, sekant turbūt rusų „šeštesdesiatnikais“ dėl įvairiopų priežasčių buvo svarbu pabrėžti priklausymą epochai, socialistiniam, ergo, pažangiam sociumui. Čia tik tolima asociatyvi paralelė – jokių socialistinių statybų ar prisiminimų apie jas Česlovo Skaržinsko poezijoje nėra. Priešingai – jei ką norima prisiminti, tai tik save, savo patirtis, savo jutimus, pasitikint atminties diktantu ir diktatu. Šio kūrėjo poezija ne epochiškai nostalgiška, ji negriaudėja kartu su kreiseriu „Aurora“, nestato geresnio pasaulio, ji tik reflektuoja, ironizuoja, vertina aną praėjusį laiką, likusį stalčiuje kartu su lūpine armonikėle ir kitais mielais žmogiškais asmeniškais atributais. „Epocha tranki ir smelkianti… Gležna“ – rašo Č. Skaržinskas, pabrėždamas gyvenamojo meto daugiapoliškumą. Kreipdamasis į žodžius jis tarsi prieštarauja ( “Gimėte netyčia, einat iš toli.”) A. Baltakio kartos idėjiniams vektoriams („Gimiau nei per anksti, nei per vėlai/Gimiau pačiu laiku“). „Metai iš pradžių“ autoriaus laikas puikiai pajustas ir perteiktas knygos iliustratorės Viktorijos Paliokienės atsispindi senų lėkščių reljefuose, kuriuos puošia mažyčiai ano meto dekoratyviniai ornamentai. Jie, migla apgaubti, invertiškai atsikartoja apšviestuose negatyvuose tarsi bandomuose užmiršti kambariuose, o tiksliau viename jų, kur kabo „dziedulio kardas“ kaip atsvara prieš visas gręsiančias sumaištis ir negandas. Etninės tapatybės problemos lyriniam subjektui negresia – tai neabejotinai dzūkas, nes, pasak poeto, dzūkuoja visi – Dainava, lietūs, varnėnas ir metgi eilėraštis. Dzūkija čia suvokiama ne atskirai nuo Lietuvos, ji neakcentuojama kaip savarankiškas etninis vienetas, tačiau ji vienas svarbiųjų atramos taškų, kuriant lyrinį pasakojimą. Nepaisant to, kad Č. Skaržinsko eilėraštis turi tvirtus loginius pamatus, autorius leidžia jam tekėti natūralia norima kryptimi ir nekonstruoja savo teksto kaip nepriekaištingai tobulo statinio. Tuomet ir atsitinka poezija, ji išnyra, išauga iš to netobulumo, iš to wabi-sabi, kur susilieja tai, kas nesuliejama ir ima skambėti tai, kas iš prigimties negali skambėti. Todėl keliuku gali vaikščioti basas laikas, ąžuolo kamienas groti, o šermukšniai rausti motulės dainoje. Č. Skaržinskas suvokdamas gyvenimo chaosą („kaip chaoso sklidina būtis“) visgi renkasi ir formuluoja šviesiąją esmo pusę ir programą, kurioje laisvas žmogus pasilieka sau teisę tikėti, pasitikėti ir mylėti, nedeklaruodamas tos meilės ir tikėjimo. Jis nesusireikšmina, tačiau nesijaučia ir įbaugintas, nepasitikintis, atstumtas. Kas gi jį sergėja? Žodžio gruoblėtumas, neceramoniškas santykis su juo, ištartu, tariamu, klausomu. Teksto lyrizmas neretai įžeminamas prozinio kalbėjimo gaidomis, o vaizduojamas pasaulis vyriškai įtaigus. Jį neša ir puoselėja gamtos gaivalai, kuriems katastrofistinės nuotaikos neegzistuoja. Regis, neegzistuoja jos ir poetui, kuris gerai jaučia lietuviškosios nacionalinės poezijos tradiciją.

knyga „Metai iš pradžių“

Dainiškumas ir pomėgis konkrečioms detalėms, vaizdams – būdingi Č. Skaržinsko poezijos bruožai. Poetas mėgsta konkretybes pinti su abstrakcijomis, būsenomis ir kartais tos jungtys ne visai pavyksta, tapdamos eksperimentu. Kita vertus, poetas sėkmingai vengia pabrėžiamo artistiškumo, kaukių, jo tikslas – atsegti užmaršties užtrauktuką ir būti atviram sau. Ši poezija yra prisotinta atminties, gamtos, meditatyvių, tylių atradimų ir tyrinėjimų. Asociatyviai ji galėtų būti visiška priešingybe Edwardo Hopperio pasauliui: tuščiam, melancholiškam, aidinčiam, skendinčiam amžiname karantine. Č. Skaržinsko poezijos magija slypi paprastume – tai jokiu būdu nėra paprastas pasaulis, o visai priešingai – jis pilnas garsų, spalvų, pasakų, pasakojimų, vos neparašiau – ir užkeikimų, kad šis pasaulis, netobulas, bet mūsų, kad išliktų. Tegul išlieka. 

Žurnalas „Kultūros barai“, 2021 m., Nr. 1