Į sodybą, ten, kur paukščiai / Česlovo Skaržinsko nuotraukos

Visada ilgesingai laukiu pavasario. Jau pirmosiomis kovo dienomis nekantriai skubu kuo greičiau iš sostinės persikelti į savo sodybą, apsuptą senų, didelių ir mažų, prieš metus ar anksčiau sodintų medžių. Nėra kito tokio stebuklo, kaip naują gamtos – tarsi vaiko gimimo – klyksmą išgirsti kaime. Tik kaime – tykiame užutekyje – spalvingiausiai, ryškiausiai išsiskleidžia nauja gyvybė. Pirmiausia tai pastebiu žvelgdamas į aukštą kitapus kelio augantį beržą, jame stūksantį gandralizdį, kuriame daugiau kaip ketvirtį amžiaus peri gandrai. Nežinau, ar kasmet tie patys. Tai galėtų pasakyti tik mano mėgstamas gamtininkas publicistas Selemonas Paltanavičius ar kiti gamtininkai. Kasmet stebiu gandrų ir kitų paukščių gyvenimą, bet pačiam gal tik mažas gamtos mįsles pavyksta įminti. Gamta, ypač pavasarį, ne tik be galo įstabi, bet kartu ir mįslinga. Nepakartojama. Atrodo, kasmet stebi andai tų pačių gandrų gyvenimą, regis, pažįsti jų pasaulį, bet, pasirodo, nė velnio… Kiekvienais metais patiriu vis kitų įspūdžių – paukščiai – tai toks Dievo sutvėrimas, kaskart priverčiantis sieloj atsinaujinti.

2010 m. gandras įsitaisė ant kopėčių / Česlovo Skaržinsko nuotraukos

Bene patys paslaptingiausi, bet kartu ir nuspėjami – gandrai. Andai vienais metais teko matyti aršią gandrų dvikovą dėl lizdo. Balandžio pradžioje šių iškilių paukščių porelė jau rengėsi naujai gyvybei. Abu gandrai iš netoli esančios pievelės į lizdą nešė senos žolės kuokštus, taisė gūžtą. Patelė vis ilgėliau užsibūdavo lizde. Matyt, rengėsi naujai motinystei. Tik patinas vis sausą žolę ar smulkias medžio šakeles nešė į lizdą, išdidžiai tėviškai rūpinosi savo namais… Taip jis kartą buvo tėvystės rūpesčiais užsiėmęs, kad ilgokai nepastebėjo lizde, šalia jo gyvenimo draugės, nutūpusio kito gandro… Tai išvydęs staiga iš pievelės suplasnojo savo draugės ginti, vyti iš lizdo neprašytą meilužį… Abu gandrai susikovė ore, bet po kelių minučių jau apvargę nukrito prie sodybos medžių. Lizdo šeimininkas tikriausiai buvo stipresnis – jis ir ant žemės snapu ir sparnais aršiai taršė įsibrovėlį. O gal nekviestas svečias nusprendė nusileisti, pabūgo? Staiga krito ant šono. Ir nejuda. Išsigandau – negyvai užkapojo… Šeimininkas nejudančio įsibrovėlio nebelietė, minutėlę prie jo pastovėjęs, pakilo į savo lizdą. Bet iš lizdo stebėjo šalia medžių gulintį gandrą. Stebėjau ir aš, sukrėstas šios paukščių gyvenimo scenos. Nedrąsiai ėmiau artintis prie gulinčio gandro. Vos truputėlį priartėjau, kad pašoks ilgasnapis nuo pievelės ir – į orą. Štai tau ir negyvėlis… Pasirodo, įsibrovėlis gandras tik apsimetė negyvu… Lizdo šeimininkas, pamatęs nuo pievelės pakilusį neprašytą svečią, ėmė jį vytis. Lydėjo jį net už kaimo.

Jie nekreipia dėmesio į mane… / Česlovo Skaržinsko nuotraukos

Iki šiol negaliu užmiršti gandrų kautynių. Vėliau neteko matyti, kad kitas gandras brautųsi į svetimą lizdą. Mačiau tik tai, kai į mano sodybą buvo nusileidęs iš kitur atskridęs gandras. Bet neilgai jis čia svečiavosi. Greitai neprašytą svečią pastebėjęs mūsiškis patinas jį išvijo. Pasirodo, tai buvo jų teritorija… Ir iš tikrųjų – dar kokia teritorija. Net į mane, ankstyvą pavasarį atvykusį į sodybą, iš pradžių gandras kreivai ir nepatikliai stebėjo… Bet nedrįso manęs pulti. Ir kaskart jau po kelių dienų susigyvendavome – vienas kitam netrukdydavome. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, neįdomus tas gandrų gyvenimas, bet taip – tik iš pirmo žvilgsnio. Kad pamatytumėte, kokie gandrai darbštūs, kokie sanitarai – jie sodyboje surenka visus aptiktus gyvius. Net negyvus kurmius… Gaila, kad jie tik maždaug iki rugpjūčio vidurio šeimininkauja. Anksti, dar vasarai nesibaigus, jie kartu su jaunikliais – dažniausiai dviem – iki kito pavasario palieka gimtąją gūžtą. Bet, pamenu, buvo andai 2010 metai, kai gandrų porelė net penkis vaikus užaugino. Tuomet juos pavyko sodyboje nufotografuoti. Atrodo, buvo eiliniai metai – nei per daug sausi, nei lietingi. Sakoma, gandrai jau vasaros pradžioje jaučia, kokie metai bus – nuspėja, ar jiems užteks maisto. Jei blogus metus išpranašauja – lizde palieka tik vieną ar du gandriukus. Likusius išmeta. Bet per daugelį metų neteko matyti iš lizdo išmestų gandriukų. Kasmet, kai gandriukai mokosi skraidyti, jie dažnai pailsėti ar pasižvalgyti nutupia ant ūkinio pastato ar pavėsinės stogo. Žinoma, stogą baltai paženklina… Kaskart lipu ir nuvalau. Nepykstu, nes čia ne tik mano, bet ir jų namai… Ir kai jie palieka mane – kokią savaitę kaip nesavas vaikštau po sodybą. Atrodo, kad kažko lyg trūktų… Tą atsiradusią viduje tuštumą palengva užpildo kitų sodybos paukščių gyvenimas.

Kyla į lizdą / Česlovo Skaržinsko nuotraukos

Kodėl taip gandrai pavergia? Juk ne jie, o varnėnai pirmiausia mane sodyboje pasitinka. Tačiau šiems daug dėmesio, kaip gandrams ar kitiems paukščiams, neskiriu. Ir gal yra dėl ko. Mat prisirpus žagarvyšnėms, juose varnėnai smagiai pasidarbuoja… Jei nespėju plėvele vienos kitos žagarvyšnės uždengti – būdavo metų, kad nė vienos uogos neparagaudavau. Bet dar vėliau kur kas smarkiau andai trešnėse strazdai siautėja. Jų kartais į trešnes nutūpia tiek daug, kad atrodo, jie būtų iš viso rajono suskridę… Jie puola trešnes tarsi baisiai išbadėję sutvėrimai, nors aplinkui įvairių vabzdžių apsčiai. Žinoma, uogos kur kas skaniau. Taigi, nelabai kartais linksma ir sodyboje būna. Būna ir pykteli, nuveji pulkus strazdų nuo trešnių, kitąkart tik rankas nuleidi. Pagalvoji, taip jau gamta sutverta. Ir čia pat prisimenu mažytes, nekaltas kielutes, einu prie jų kaip ir pasiguosti. Labai jau pakeri jų išvaizda – jos ne tik labai gražios, grakščios, kilmingos, bet ir naudingos. Pasirodo, per dieną sulesa tiek vabzdžių, kiek pačios sveria. Todėl joms kasmet į medžius įkeliu po naują inkilėlį su maža landa, kad varnėnas jų vietos neužimtų. Mat šie, jei įlįstų, iškart kieles išvarytų… Jau seniai tuose inkilėliuose mano ir šie numylėti paukščiai peri. Bet aną pavasarį vieną kielių inkilėlį netikėtai žvirblis užėmė. Žiū, vieną dieną – tikrai jame įsikurti susiruošė. Ėmė nešti įvairius šapus, valyti inkilėlį. Kai sutvarkė, kad pradėjo nuo ankstaus ryto iki vakaro šauktis antrosios pusės… Atsikeliu, išeinu į lauką – žvirblis vis garsiai čirškia – ieško žmonos… Taip sau poros šaukėsi gal dvi savaites, kol prisišaukė… Buvo dienų, kai jo čirškimas net iš proto varė. Ką padarysi. Kiekvienas gyvas padaras savo gyvenimą kuria savaip. Ypač paukščiai. Vieni jų – baisiai triukšmingi, kiti – pernelyg tyliai įsikuria prie žmonių. Nuostabu, kad jie šalia. Be paukščių mūsų gyvenimas būtų kur kas nykesnis, gal ir labai liūdnas. Ypač man. Paukščiai greitai pripranta prie žmogaus. Sėdžiu lauke – kai kurie jų, rinkdami vabzdžius, net prie pat prisiartina. Jie pažįsta savą žmogų, net ir nejaukinti. Jei norėčiau – gal ir prijaukinčiau. Taip, kaip kadaise atsitiko Lietuvos ir Prancūzijos poetui Oskarui Milašiui. Skaičiau, kad jam išėjus iš namų pasivaikščioti paukščiai ant peties sutūpdavo. Dar vaikystėje taip pat skaičiau, kad tarpukaryje buvo prisijaukinęs varną žymiausias mūsų gamtininkas profesorius Tadas Ivanauskas. Jis su tupinčia ant peties Krumka (taip ją švelniai vadino) vaikščiodavo po Kauno turgų. Žmonės net išsižioję stebėdavo neįprastą reginį. Teigiama, varną, balandį, kaip ir žvirblį, lengviausia prisijaukinti. Andai didįjį apuoką ir kranklį buvo prisijaukinęs ir Marcinkonių nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas, ornitologas Eugenijus Drobelis. Nežinau, ar norėčiau prisijaukinti paukštį? Regis, jie man ir nejaukinti labai savi. Didelėje sodyboje, kur visą gyvenimą sodinau medžius, jie įsikūrę kaip savo karalystėje. Iš pradžių negalvojau, kad kuriu paukščiams buveinę. Pasirodo, ne tik sau, bet ir jiems. Ir atsitiko taip, kad dabar sodybos paukščiai rasotais rytais rašo mano žalią knygą. Kiekvienais metais – vis naują. Gal todėl jau rudenį imu laukti pavasario. Nepakartojamo su paukščiais ir medžiais kaimo.