Kalba, pasakyta 2017 m. balandžio 6 d. knygos pristatyme Varėnos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje
Česlovas Skaržinskas
Nuoširdžiai dėkoju visiems mieliems kraštiečiams, atėjusiems pavakaroti gal truputį mistinėje, bet realioje palėpėje. Išgirsti, paliesti, susipažinti, kas joje apsilankė. O vakaro palėpėje apsilankė garsūs Lietuvos kūrėjai: poetas Stasys Stacevičius, rašytojas Aloyzas Tendzegolskis, fotomenininkai broliai Černiauskai, dailininkas Kastytis Skromanas, gamtininkas rašytojas Eugenijus Drobelis, didelio ūkio su poetiška siela šeimininkai Dalia ir Vytautas Rauloniai. Labai daug žmonių apsilankė palėpėje. Bet, atrodo, dažniausiai palėpėje lankėsi cikras dzūkas Petras Zurlys nuo Burokaraisčio. Ir ne tik čia daugelis kūrėjų, bet dar daugiau pažįstamų ir nepažįstamų žmonių, savyje nešiojančių įvairius talentus. Kaskart nauji žmonės kone kiekvieną vakarą netikėtai suguža į mano vaizduotę. Į tą tylią, slėpiningą, nušviestą vakarėjančios saulės palėpę. Ir kiekvienąkart atrodo, kad į ją sutelpa visas pasaulis. Ir mes kalbamės, kalbamės… Bet ne apie tai, kaip žmogus tobulai išmoko susinaikinti, o ką jis sukūrė, pastatė, ką gražiausiai myli. Ir nė nepajunti, kaip tais vakarais visa didybe atgyja praeitis. Ne pelenus žarstome, nes ne viskas sudegę. Ir ne viskas nuėję į užmarštį. Palėpės išliko. Jos net tapo tarsi dieviškais sielos rūmais. Kaip antai varėniškių. Rūmuose, kuriuose nūnai susitikome, knygų sergėtojui Eitarui Krupovičiui palaiminus. Vėl susėdome palėpėje, tik kitoje vietoje. Vėl šalia vienas kito. Kitaip ir būti negali, nes mes, spėju, regime, jaučiame tą patį šiltą vakaro dvelksmą: ne tik praeities, dabarties, bet ir būsimų metų. Šie sielos rūmai – palėpės – būtų kur kas didingesni, jeigu dar dažniau ir gausiau susieitume. Taip, kaip nūnai. Kai šalia mūsų ir rašytojas Valentinas Sventickas – dzūkas nuo Lazdijų, bet, atrodo, seniai atradęs savąją palėpę Mardasave. Netoli rašytojui prireikė eiti. Gal tereikėjo per Nemuną tik valtele iš anos pusės persiirti… O šioje Nemuno pusėje rašytojas ir, žiū, iš Merkinės vienkiemio jo pasitikti poetas Stasys Stacevičius atskubėjęs…
Ak, tu, nenuspėjamas vakare, šioje palėpėje! Kas iš seniai lauktų bičiulių ir vėl pasibels? Žiū, šįvakar Linas Janulevičius – irgi dzūkas iš anos Nemuno pusės, nuo Kapčiamiesčio. Lietuvos istoriją rašo. 1831-ųjų metų sukilėlės grafaitės Emilijos Pliaterytės šventos dvasios užkrėstas jos atmintį prie Kapčiamiesčio saugo, nauju žvilgsniu įvertina žmogaus, „atsiduriančio tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje“, vaidmenį žmonijos istorijoje.
Taip panašiai istoriją, tik kultūros, mūsų rajone jau daug metų kuria rašytojas Aloyzas Tendzegolskis. Prieš daugelį metų rajono laikraštyje vietos literatams suteikęs kūrybinių polėkių palėpę – literatūrinį puslapį Saulės takas. Ir, beje, tos pačios šventos saulės apšviestas išaugo poetas Stasys Stacevičius, iš visur išguitas, tik Saulės take prieglobstį radęs kitas žymus varėniškių poetas Antanas Kalanavičius. Aloyzo Tendzegolskio įsteigtame laikraščio literatūriniame puslapyje spausdinosi dešimtys kitų Varėnos, Merkinės, Druskininkų kraštų kūrėjų. Ir jie, pasklidę į kitus Lietuvos kampelius, žiū, vieną dieną laukiami ar nelaukiami sugrįžta į Dzūkiją, nes, įsitikina, kad čia tikroji jų dvasios palėpė.
Juk tik joje įmanoma nuoširdžiausiai apmąstyti nueitą kelią. Gyvenimo – gražaus, liūdno ir kartais juokingo. Tik mintis brandinančioje palėpėje galvoji parašyti apie didžius, dar neprakalbintus savo krašto žmones. O jų labai daug prie Nemuno, Merkio, Ūlos, šilų tyruose gyvenančių. Vienas jų – iškilus pokario Lietuvos istorikas Algis Kašėta. Beje, vienas ir padoriausių Lietuvos politikų. Trokštu pakviesti į palėpę ir brolius Antaną ir Vytautą Česnulius. Antaną, kuriantį žemiškas ir nežemiškas skulptūras, o Vytautą, rašantį Varėnos krašto istoriją. Norisi jus visus prakalbinti, nūnai atėjusius ir neatėjusius į Eitaro Krupovičiaus sergėjamą knygų palėpę. Joje – irgi kerintis vakaras. Gal irgi truputį mistinis, bet realus. Atrodo, ir šis vakaras rašo naują knygą.