Publikacijos interneto portaluose ir spaudoje 

Česlovas Skaržinskas yra žurnalistas, o aš kritikas. Tad nebūtinai pasakysiu tik šviesių žodžių. Č. Skaržinsko knygoje „Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras“* daug reikšmingų Dzūkijos krašto personažų. Dėl to kalbėjau apie ją Varėnoje, ir dabar skaitote maždaug tai, ką sakiau dzūkams knygos sutiktuvėse. Keblu kalbėti apie šios knygos vientisumą. Vienas dalykas, kai kalbi apie romaną, poezijos knygą   Skaityti toliau …

Ką kiekvienas žmogus pagalvoja išgirdęs žodį „kaimas“? Nujaučiu, kad daugelį apima didelis nerimas, nes jie įvairiose komercinėse televizijose mato gelbėtojus, skubančius taikyti prasigėrusias šeimas, mato policijos ekipažus, skubančius link sukiužusių, kartimis paramstytų trobelių gelbėti kumščiais daužomų vaikučių ir moterų… Kraupokas vaizdas… Sodybų tuštėjimo metas seniai praėjo, jau ir pačių sodybų mažai beliko… Bet ir tokį   Skaityti toliau …

Kalba, pasakyta 2017 m. balandžio 6 d. knygos pristatyme Varėnos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje Nuoširdžiai dėkoju visiems mieliems kraštiečiams, atėjusiems pavakaroti gal truputį mistinėje, bet realioje palėpėje. Išgirsti, paliesti, susipažinti, kas joje apsilankė. O vakaro palėpėje apsilankė garsūs Lietuvos kūrėjai: poetas Stasys Stacevičius, rašytojas Aloyzas Tendzegolskis, fotomenininkai broliai Černiauskai, dailininkas Kastytis Skromanas, gamtininkas rašytojas Eugenijus   Skaityti toliau …

Buvusią Merkinės krašto garbę bei laisvę saugo ir godoja ne tiktai kūrybiški miestelėnai, šokėjai bei dainininkai, ne tiktai senovinių pilių bei rūmų rekonstruktoriai, bet ir tolimesni viensėdininkai bei palėpių šeimininkai – poetai, skulptoriai, metraštininkai ir maištininkai. Būdami toliau nuo miesto bruko, tvarkos ir rutinos jie irgi supranta, kas yra laisvė. Prisiminkim, kaip eiliavo Stasys Stacevičius   Skaityti toliau …

Česlovas Skaržinskas – poetas, žurnalistas, leidinių redaktorius. Trijų posmų eilėraštyje „Kelias“ yra lyrinė jo apmąstymų apie save ir savo laiką kvintesencija: pašėlusiai srūvantį laiką, tėviškę, meilę, vienatvę. „Kaip greitai pavergia tyla, / Aš jos sūnus, kai spengia./Tada ji – atversta knyga žalia, /Atvertas žemės langas“. Gaila – tik viena poezijos knyga „Lietus ir muzika, neturinti   Skaityti toliau …

Česlovas Skaržinskas – poezijos Lietus ir muzika, neturinti namų (1999) bei publicistikos – Šiaurės vėjo smėlynai (2007) – autorius. Skaitytojų teismui atidavė trečiąją – publicistikos knygą Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras. Joje autorius daug vietos skiria tarpukario Lietuvos ir nūdienos žurnalistikai. Pateikia pasakojimus iš darbo Valstiečių laikraščio, Respublikos, Kauno dienos, tuomečio Šalčininkų rajono laikraščio Lenino priesakai redakcijose.   Skaityti toliau …

Aną dieną itin sudomino Lietuvos žurnalistų sąjungos svetainėje esantis kvietimas į diskusiją Kiek žurnalistikos yra likę Lietuvos žiniasklaidoje? Intriguojanti tema. Jau mažiausiai prieš dešimtį metų mūsų visuomenei buvo aktualus šis reikalas. Ypač pastaraisiais metais. Kai spauda ėmė nykti nuo nepakeliamų mokesčių ir kitų priežasčių. Kai daugelis spausdinių, interneto laikraščių tapo ne visuomenės informuotoja, o tam   Skaityti toliau …

Trikalbiame laikraštyje Penkeri metai, praleisti Šalčios žemėje, neišblės iš atminties. Ten man buvo dažnai šalta, bet be paliovos ieškojau šilumos… Tame krašte gyventa ir dirbta audringiausiu laikotarpiu – 1987–1992 metais, kai Lietuvoje įkurtas Sąjūdis, paskelbta nepriklausomybė, o Vilnijoje, nelietuviškame krašte, tuo metu buvo siekiama suformuoti autonomiją. Tačiau 1987-ųjų pabaigoje ir 1988-ųjų pradžioje apie autonomiją nebuvo   Skaityti toliau …

Aloyzas Tendzegolskis žinomas rašytojas – aforizmų, satyrinių kūrinių autorius, išleidęs 9 knygas. Jo kūrybos spausdinta humoro ir satyros rinkinyje „Velnio tuzinas“ (1977), aforizmų rinkiniuose „Mintys minta mintimis“ (1983), „Buities priebutyje“ (1989). Yra išleidęs humoro knygas „Jausmų sutramdymas“ (1980), „Absurdo sapnai“ (2005), „Paskaityk suaugusiems“ (2006), „Humoreskos be politikos“ (2007), „Absurdo eilėraščiai“ (2007). Taip pat aforizmų knygą   Skaityti toliau …

Daugeliui Lietuvos žmonių Henrikas Vaitiekūnas pažįstamas iš televizijos ekrano. Jį vadina televizijos žurnalistu. Kaip jis pats teigia, televizijai atidavė, o aš sakyčiau, paaukojo 30 metų. Tie žmonės teisūs, vadindami H. Vaitiekūną televizininku. Tačiau nemažai žmonių poną Henriką pažįsta ir kaip itin gabų spaudos atstovą. Juk jo žurnalistinio darbo biografija prasidėjo būtent spaudoje: Komjaunimo tiesos, Valstiečių laikraščio, provincijos   Skaityti toliau …

Akvilė kone kasdien aplankydavo tylioje palaukėje nuo audrų ir kitų gamtos negandų nepalūžusį beržą. Ateidavo į laikinosios sostinės pakraštyje plytinčią mielą laukymę, kurioje ji kaskart giliai įsiklausydavo į vakaro tylą. Prigludusi prie beržo aštuoniolikmetė Kauno Mičiurino technikumo studentė godžiai gaudydavo slėpiningus užsimiegojusio rudens garsus. Mergaitei atrodė, kad gamta vis giliau minga. Ir ji tai labiausiai   Skaityti toliau …

Žiū, kone kiekviename mažesniame kaime senukai telikę. Tik didesni sodžiai, kaip anksčiau juos buvo įprasta vadinti gyvenvietėmis, dar alsuoja, bet irgi nykiu, sunkiai protu suvokiamu gyvenimu. Kaimai tapo beveidžiais: su aptriušusiomis begriūvančiomis ištuštėjusiomis sodybomis. Tarsi kokia vėtra būtų praūžusi… Negaliu suprasti, kas atsitiko. Oficialiai teigiama, kad nuo 1990-ųjų duonos ieškoti svetur išvyko apie milijonas Lietuvos   Skaityti toliau …

Yra žmonių, su kuriais tik susipažinus pasidaro lengva dūšioje. Regis, tą žmogų seniai pažinojai. Net daugiau – su juo augai, braidžiojai po tas pačias Dzūkijos rasotas pievas, didžiavaisi ošiančiomis jos giraitėmis. Klajojai po akmenuotus laukus, kuriuose giliai susimąsčius auga mintys lig pirmojo sopulio… Yra žmonių, kuriems iš karto norisi atsiverti. Ir nebaisu būti atviram. Toks   Skaityti toliau …

Atėjo diena, o veikiau – naktis, nes dažnai tik prabudus užvaldo gyvenimo būties mintys. Regis, kitaip imu gyventi. Kelintąsyk jau. Dažniausiai naktį: būna ar nebūna mėnesiena. Ir tai nutinka, kai vasaroju gimtinėje, tykiame dzūkiškame kaimelyje. Ir labai džiaugiuosi, kad ne kokiuose Naisiuose ar jau seniai sugalvotose Rumšiškėse. Čia, gimtinės palaimintoje tyloje, prabyla net daiktai. Tai   Skaityti toliau …

Visada ilgesingai laukiu pavasario. Jau pirmosiomis kovo dienomis nekantriai skubu kuo greičiau iš sostinės persikelti į savo sodybą, apsuptą senų, didelių ir mažų, prieš metus ar anksčiau sodintų medžių. Nėra kito tokio stebuklo, kaip naują gamtos – tarsi vaiko gimimo – klyksmą išgirsti kaime. Tik kaime – tykiame užutekyje – spalvingiausiai, ryškiausiai išsiskleidžia nauja gyvybė.   Skaityti toliau …

Prieš keturiasdešimt metų iš arčiau pamačiau Vilnių. O Viešpatie, koks jis iš pirmo žvilgsnio pasirodė didingas, didelis: tuomečiu Lenino prospektu riedantys troleibusai, miesto centre ir aplink centrą susispietusios kavinės ir restoranai, parduotuvės. Bet labiausiai nenusakomą įspūdį padarė, manding, dangaus ir žmogaus kūrinys – senoji Katedra. Savotiškai nuliūdino sostinės pakraščiai – tuomečiai Autobusų ir Geležinkelio stoties   Skaityti toliau …

Tolumoje – rūškanas švyturys ar neįmintas šviesulys – vis dažnesnis svečias mano ilgoje senoje kelionėje po vėjo ir žolės bei miškų namus. Ne prarastojo laiko ieškau. Kam jo ieškoti – jis iš Dzūkijos šilų lyg ir nebuvo niekur dingęs. Kaip ir labai seniai, taip ir dabar, atrodo, tas pats traukinys jau daugelį metų iš lėto   Skaityti toliau …

Sakoma, ištikimiausias žmogaus draugas yra šuo. O aš galvoju – ir medžiai. Jie šimtmečius auga prie tavo ir mano namų. Jie, niekada neišdavę tavo ir mano paslapties, visą gyvenimą stovėdami ir numiršta. Juos, kai tavęs ir manęs nėra, kartais nupjauna pikta ranka. Dažniausiai nupjauna ta, kuri gyvenime nėra pasodinusi nė vieno medelio. Ta ranka pirmiausia   Skaityti toliau …

Pirmąsyk dar vaikas būdamas išgirdau motinos ir tėvo pasakojimus apie keturis brolius partizanus Vincą, Praną, Joną ir Antaną Ivanauskus, gyvenusius šalia mano gimtojo Kuciūnų kaimo (Varėnos r.). Buvo dar ir penktasis Ivanauskų brolis Juozas. Bet jis nesuspėjo išeiti į mišką – paėmė į sovietų kariuomenę. Tėvai, o ir visas kaimas, Ivanausko atžalas vadino paprastai – peliksukais.   Skaityti toliau …