Česlovas Skaržinskas „Kvepiantis, skambantis laikas: eseistika“. Vilnius: „Žuvėdra“, 2019 m.
Česlovas Skaržinskas skaitytojams atidavė savo eseistikos knygą „Kvepiantis, skambantis laikas“. Ryžtis naujam literatūriniam šuoliui ir įtikti įvairiausiais žanrais išlepintam skaitytojui, kuris vis dažniau knygą padeda į šalį (ką ir pats Česlovas pripažįsta viename savo pasakojime) ir patogiai įsitaiso prie televizoriaus ar kompiuterio, reikia nemažai pasitikėjimo savo literatūrine ir gyvenimo patirtimi.
Bet viso to Česlovui netrūksta: nueitas netrumpas gyvenimo kelias, išleista keletas eseistikos ir poezijos knygų, dirbta ne vienoje redakcijoje… Sukaupta daug, yra kuo pasidalyti… Bet ar visada yra kam? Juolab kad susirankioti savo skaitytojus eseistikos žanru – nepaprastai sunki užduotis. Manau, kad pas mus piktnaudžiaujama eseistiką vadinant publicistinius straipsnius, įvairius aprašomuosius pasakojimus ir pan. Savo brangiausioms mintims išsakyti reikia didžiai pilietinės pozicijos, daug drąsos. O jeigu tai nėra brangiausios mintys? Tada knyga praranda savo reikšmingumą.
Knyga „Kvepiantis, skambantis laikas“ savo reikšmingumu ir verta dėmesio. Rodos, nemažai žinojau apie Merkinę, bet tikras dzūkas, to krašto patriotas Č. Skaržinskas pasakojime „Lietus Merkinėje“ tiek daug atskleidžia apie to miestelio, viso Dainavos krašto praeitį, jo žmones, iš ten kilusius rašytojus ir papasakoja taip įtaigiai, kad lieka tik nusilenkti plunksnos meistrui. Brangi Dzūkija, knygos, praeities saugotojai, tokie kaip mokytojai J. Vitkus, J. Kaupinis, poetas ir eseistas Stasys Stacevičius ir daugelis kitų, kurie jau išėjo, palikdami skaudžią tuštumą, – tos temos sudomins ne vieną skaitytoją.
Nors knygos pavadinimas tarsi žada optimistinį, svaigų požiūrį į autoriui duotą laiką, bet didesni įsigilinimai neretai autorių verčia skausmingai kalbėti ir apie prasigėrusį kaimą, ir apie „pasikeitusius antpečius“ naujuosius „patriotus“.
Rodos, eini per Vinco Krėvės apdainuotą Dainavą, žinomus Nedzingės, Pilvingių, Žiūrų kaimus, užsuki į ištuštėjusias jų bibliotekas, pabendrauji su paprastais žmonėmis ir dėkoji autoriui, kad jis nevengia ir skaudžių temų. Nors knygos pavadinimas tarsi žada optimistinį, svaigų požiūrį į autoriui duotą laiką, bet didesni įsigilinimai neretai autorių verčia skausmingai kalbėti ir apie prasigėrusį kaimą, ir apie „pasikeitusius antpečius“ naujuosius „patriotus“.
Apsukęs ratą po spalvingą Varėnos rajoną, vėl atsirandi prie Česlovo namo netoli Merkinės, kur palėpėje daug senų ir nelabai senų knygų, kurias Česlovas vis neša iš visų pasviečių, kad tik jų būtų, kad tik jų šviesa tarnautų žmonėms. Istorija, politika, moralė – artimos Č. Skaržinskui temos, bet ne mažiau artimos ir knygos. Rašytojas daug kalba apie jas, savo kolegas rašytojus, gražiai apibūdina S. Stacevičiaus, Romo Sadausko kūrinius, prisimena Juozą Baltušį ir Bronį Savukyną, kuris vykusiai Anykščių restorane imitavo J. Baltušio šnekėseną, pagiriamaisiais žodžiais apdovanoja jaunus kūrėjus…
Kadangi, anot Česlovo, kiekviena, kad ir mažiau žinomo autoriaus, išleista knyga „yra reikšmingas įvykis“, kadangi ir aš esu sugadinęs nemažai popieriaus, kai kuriose vietose panorau papolemizuoti su autoriumi. Kažkur anksčiau esu skaitęs, kad kiekvienas atspausdintas žodis tampa „pasaulinės kultūros“ dalimi. Man neretai kildavo mintis, iš kokių dydžių susideda ta pasaulinė kultūra? Ar didžiuliai luitai ir mikroskopinės dalelės – tos pačios prabos?
Anksčiau iš literatūrinių vakarų, susitikimų su neįgaliaisiais parsiveždavau gausybę knygų knygelių, kurias autoriai leido už savo ir nelabai susigaudančių, kokias „pasaulinės kultūros“ knygas finansuoja rėmėjai, pinigus, dažniausiai vargdavau jas skaitydamas, nes žmonės laukdavo kvalifikuotos mano nuomonės. Prisimenu kolūkio pirmininką, rajoninio masto partinį darbuotoją, kurie rašė storiausius romanus (matyt, pinigų turėjo), vieną po kito siuntė man, prašė tik gerų recenzijų ir rekomendacijų Rašytojų sąjungai, o aš kankindavausi nesuprasdamas, iš kur tas nenumaldomas potraukis rašyti, nors bent šiek tiek literatūroje nusimanančiam žmogui iš karto tapdavo aišku, kad tai bevertė rašliava, paprasta grafomanija, nuvalkiotų štampų rinkinys ir pan. Dar ir ligi šių dienų nesutinku, kad jos „palieka vienokį ar kitokį pėdsaką mūsų gyvenime“.
Taip jau yra susiklostę, kad kūrinio autorius dažnai nesutinka su kritiška kritiko nuomone. Visiems malonus geras žodis. Prisimenu, kai išleidau apysaką „Rojaus kampelis“, vienas literatūros kritikų „Literatūroje ir mene“ išspausdino „žudančią“ recenziją, išpeikė mano kritinį požiūrį į girtaujančius, paleistuvaujančius „kolchozų“ jaunuosius specialistus, nematančius perspektyvų sovietijoje.
Artėjo rašytojų suvažiavimas, kurio pagrindiniame pranešime reikėjo ir „kritinės dalies“. Rašytojų partiniame susirinkime kaip tik ir buvo formuojama nuomonė, kad tą „kritinę dalį“ galėtų sudaryti „Rojaus kampelio“ kritika, nes kritikas tikriausiai rėmėsi gautais skaitytojų laiškais. Nežinau, kokių pasekmių būčiau sulaukęs, jei būčiau karšiamas suvažiavime, bet minimame partiniame susirinkime atsistojo J. Baltušis ir savo specifine šnekėsena (kurią taip puikiai imituodavo B. Savukynas, Algimantas Zurba) tarė: „Draugai, nesuprantu, apie ką jūs čia kalbate. „Rojaus kampelis“ bus skaitomas ir po šimto metų (literatūros klasikas mėgdavo perdėti), o jeigu kokiai nors zootechnikei pasirodė rožinis apatinukas, jeigu pagėręs agronomas su buhaltere išgulėjo rugius, tai pamąstykime, ar mes patys klyne šaukštą nešiojame.“
Prapliupo smagus juokas, o išeidamas iš partinio susirinkimo CK atstovas po tokio J. Baltušio „nesusilaikymo“ Rašytojų sąjungos pirmininko akivaizdoje rado reikalą man paploti per petį ir pasakyti, kad jis skaitęs mano „kampelį“ ir jam visai patikę… Rašytojų suvažiavime „kritinė dalis“ gerokai sutrumpėjo. Kiek vėliau metinėje literatūros derliaus apžvalgoje šviesaus atminimo literatūrologas Albertas Zalatorius į apysaką pažiūrėjo visai kitu kampu, joje rasdamas daugiau teigiamų nei neigiamų savybių. Gerą recenziją parašyti rado reikalą ir rašytojas Vytautas Sirijos Gira. Knyga rado savo vietą skaitytojų sąmonėje, o ar ji dalyvauja „pasaulinės kultūros“ vyksme – nedrįsčiau teigti.
Česlovas aprašo vieno raiškiausio mūsų dienų poeto Vlado Braziūno pirmosios knygos likimą. Teigiama, kad pirmosios jo eilėraščių knygos rankraštis leidykloje išgulėjo net septynerius metus. Kažkas buvo parašęs, kad tai idėjiškai ir meniškai nebrandūs eilėraščiai. Ši istorija įvairiai perpasakojama.
Negali nesutikti, kad kiekvieną naujai pasirodžiusią knygą į rankas reikia imti tarsi gležną daigelį, rūpestingai puoselėti jį, bet negaliu sutikti, kad kiekvieną knygą reikia liesti besąlygiškai susitaikius su didesniu ar mažesniu jos reikšmingumu. Jeigu nusilenksi kiekvienai beskonybei, bent jau literatūrai (ir turbūt kultūrai) iš to naudos nebus.
Česlovas aprašo vieno raiškiausio mūsų dienų poeto Vlado Braziūno pirmosios knygos likimą. Teigiama, kad pirmosios jo eilėraščių knygos rankraštis leidykloje išgulėjo net septynerius metus. Kažkas buvo parašęs, kad tai idėjiškai ir meniškai nebrandūs eilėraščiai. Ši istorija įvairiai perpasakojama. Prisimenu, kaip kartą Rašytojų sąjungos pirmininkas Alfonsas Maldonis, anksčiau dirbęs „Vagos“ leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi, gal atsitiktinai, o gal ne tarstelėjo man, kad leidykloje yra užsigulėjusi neblogų eilėraščių pirmoji knygelė, bet kažkas trukdo jos pasirodymui. Girdi, jeigu tu, Jonai, kaip nekeliantis partiečiams jokių abejonių dėl savo įsitikinimų, brūkštelėtum keletą žodžių knygos naudai, jai padėtum išsikapstyti. Brūkštelėjau. Knygą išleido. Bet vėliau kažkam buvo naudinga tą istoriją apsukti kitaip.
Tiek mano „Rojaus kampelio“, tiek V. Braziūno pirmosios knygos likimai ir patvirtina, kad ten, kur yra medžiaga, anksčiau ar vėliau ji bus naudinga kultūros vyksmui. O kur nėra – gali ir žemiausiai lankstytis kiekvienam tekstui, jį užgoš „Kvepiantis, skambantis laikas“.
Beje, Č. Skaržinsko knyga ne tik dzūkiška, ji ir vilnietiška. Autorius teigia: „Mėgstu klajoti po Vilnių. Senas Europos miestas patrauklus bet kurį metų mėnesį.“ O klajodamas po sostinę užtinka įvairių temų. Kadaise buvęs aktyvus sąjūdietis, dalyvavęs pirmajame Sąjūdžio suvažiavime, jis ir šiandien į Lietuvą žiūri kaip į Respubliką. Jam sunku stebėti irstantį Gedimino kalną, tam palyginimui randama daug analogijų. Visai kita savijauta ir nuotaika, kai Česlovas ilgėliau užsibūna Katedros aikštėje, ypač saulėtą rudens dieną, kai auksu spindi vešlūs Gedimino pilį supantys medžiai ir atrodo, kad iš šios aikštės niekada nebuvo iškeliavęs Gediminas su savo žirgu… Čia rašytojas pajunta į tolį sklindantį šiltą Respublikos dvelksmą…
Knyga tikrai įvairi, įdomi ir ne vieną skaitytoją praturtins suvoktu autoriaus laiku.Publikuota 2019 m. sausio 22 d. interneto dienraštyje Bernardinai.lt