Mūsų delegacijai vadovavo Lietuvos jaunųjų ūkininkų ratelių valdybos pirmininkė Erika Navalinskienė.
Bliūško mitai, keitėsi mąstymas
Niekada iš atminties neišdils 2004 –ųjų gegužės pirmosios įvykiai Briuselyje. Gal ne vienas tautietis jau ir pamiršo, kad būtent tais metais ir tą dieną Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. O mes, Žemės ūkio rūmų darbuotojų, ūkininkų, žurnalistų būrelis, drauge su Pasvalio kultūros centro etnografiniu ansambliu „Rags“, vadovaujamu Daivos Adamkavičienės, tų metų gegužės pirmosios išvakarėse autobusu iš Kauno per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją nuriedėjome į tolimąjį Briuselį. Buvome nuvykę atšvęsti mūsų šaliai vieno reikšmingiausių 21 –ojo amžiaus įvykio, tapome neužmirštamų akimirkų liudytojai.
2004 –ųjų gegužės 1-ąją į Europos Sąjungą buvo priimta net 10 naujų Senojo žemyno valstybių. Kiekviena naujoji narė Briuselyje vykusioje Europos žemės ūkio ir tradicinių produktų mugėje, skirtoje ES plėtrai paminėti, turėjo pristatyti etnokultūros ir kulinarinį paveldą, amatus, savąjį liaudies meną. Lietuvos atstovų pasirodymą šiame prestižiniame renginyje organizavo Lietuvos jaunųjų ūkininkų ratelių sąjunga, vadovaujama šios organizacijos valdybos pirmininkės Erikos Navalinskienės. Ir Lietuvos pasiuntiniai gražiai reprezentavo savo valstybę Briuselyje.
Bet ne dėl šios vienos priežasties dažnai tenka prisiminti Briuselio įvykius. Todėl, kad Lietuva tapo ne tik pilnateise Europos Sąjungos nare, kad nuo 2004 metų gegužės 1-osios mūsų valstybei atsivėrė neribotos galimybės modernėti, pamažu įveikti atsilikimą nuo išsivysčiusių šalių. Ypač šios permainos buvo aktualios mūsų žemės ūkiui. Žinoma, dar ir šiandien ne vienas oponentas įsikibęs laikosi nuostatos, kad mūsų žemės ūkis buvo labai stiprus, kad pagal pagaminamos žemės ūkio produkcijos kokybę gerokai pirmavo tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Bet tik Sovietų Sąjungoje. Jau pirmaisiais Nepriklausomybės metais, pakeliavę po Daniją, Olandiją, Vokietiją ir kaimynę Lenkiją, įsitikinome, kad mums pernelyg didžiuotis savo žemės ūkiu nereikėtų, o su Europos teikiama pagalba būtina skubėti įveikti…baisų atsilikimą. Pakeliavę po išvystytas žemės ūkio šalis, pamatėme, kad, išskyrus darbščius savo žmones, gražią gamtą, lyg daugiau nieko ir neturime, nes kai kurios mūsų technologijos buvo pasenusios bemaž šimtu metų…
Taigi pamažu bliūško sovietinis mitas, jog mūsų žemės ūkio padėtis puiki. Pamažu vadavomės iš senojo mąstymo. Gaila, ne visiems pavyko pasikeisti. O kai kas gal keistis ir nenorėjo. Kad ir sunkiai, nepatikliai įžengėme į Europą, bet šiandien visiškai nesigailime tokio žingsnio. Europos Sąjungos parama per palyginti trumpą laikotarpį neatpažįstamai pakeitė situaciją Lietuvos žemės ūkyje. Šiandien jau turime daug modernių pienininkystės ir augalininkystės ūkių. Ne gėda ir pasaulio žemės ūkio pirmūnams danams parodyti. Ne vienas mūsų ūkininkas, gaudamas net gerokai mažesnes tiesiogines išmokas už daugelį senbuvių Europos Sąjungos šalių žemdirbių, iš karto sugebėjo konkuruoti, įsitvirtinti perpildytose Vakarų ir Rytų rinkose.
Vėliau į Briuselį ne kartą keliavo Lietuvos kaimo bendruomenių atstovai. Viena tokių delegacijų 2009 m. nusifotografavo Europos Parlamente, prie ES šalių vėliavų.
Didžiuojamės
Žinoma, labiausiai atsitiesti mūsų ūkininkui padėjo Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės. Europos Sąjungos parama Lietuvai ypač buvo veiksminga sunkmečiu. Net pirmaisiais pasaulio finansų krizės metais žemės ūkyje, vienintelėje ūkio šakoje, augo bendrasis vidaus produktas, didėjo eksportas. Kitaip tariant, didėjo gamyba. Ekonomistai ir ekspertai teigiamai įvertino padėtį Lietuvos žemės ūkyje. Bet, jei ne Europos Sąjungos pinigai, teikiami per mūsų Kaimo plėtros programos priemones, biesas žino, kaip būtų buvę. „Žemės ūkis yra lokomotyvas, o ne mūsų ekonomikos priekaba“, – Kaimo plėtros programą gyrė ekonomistas ir politikas prof. Kęstutis Glaveckas. Anot profesoriaus, gera programa jau po kelerių metų subrandino savo vaisius.
Šiandien, regis, ir didžiausi niurzgliai jau nutilę, nepriekaištauja ir negąsdina kaimo žmonių sukurtu baubu: girdi, Europa, duodama pinigų, siekia mus…apgauti…
Labiausiai buvo menkinama SAPARD-o, vėliau – ir kitų fondų parama. Bet kai lietuvis žemdirbys pajuto europinės paramos naudą, numojo ranka į auksaburnius, ėmė savo galva gyventi. Netrukus tokiems auksaburniams, užsivėrus keliams į kaimą, nebeliko nieko daugiau, kaip pagal partijų sąrašus patraukti į Seimą…
Dzūkija nuo seno garsėja etnografiniais ansambliais ir muzikantais. Šiame Lietuvos krašte kultūrinės tradicijos dar labiau sustiprėjo – jas puoselėja jaunimas. Visada žavi Nedzingės jaunimo ansamblio, vadovaujamo mokytojos Vandos Mockevičienės (ketvirta iš dešinės), koncertai.
Artėja jubiliejus
Dar tik po kelerių metų švęsime buvimo Europos Sąjungoje dešimtmečio sukaktį, o kaip neatpažįstamai per pastaruosius metus pasikeitė Lietuvos kaimas. Kone kiekviename šalies regiono kampelyje įvykdyta įvairių projektų: įsigyta našios technikos, pastatyta modernių fermų, sandėlių ir kitokios paskirties ūkinių pastatų. Kaimo plėtros programos priemonės padėjo vystyti ir kaimo turizmo verslą, kai kuriuos amatus… Skeptikams, nenorintiems suprasti Europos Sąjungos paramos svarbos, šiandien norisi tiesiai pasakyti – be Europos pinigų, kitokios jos teikiamos pagalbos, mūsų žemės ūkis nebūtų pakilęs iš pelenų. Prikelti sugriautą ir atsilikusį žemės ūkį tegali tik dideli pinigai, o jų Lietuva paprasčiausiai neturėjo ir tikriausiai niekada neturės. Apskritai iki šiol keista girdėti abejonių dėl Europos Sąjungos narystės naudos. Gal Vokietijai, Didžiajai Britanijai ar Prancūzijai ji ir nėra itin naudinga, bet Lietuvai – tai išsigelbėjimas nuo skurdo ir teisinių džiunglių.
Neperdėsiu teigdamas: narystė Europos Sąjungoje padėjo įžengti į kur kas aukštesnę civilizaciją. Manau, turime dėkoti ir Likimui, kad mums šitaip pasisekė. Bet nebūkime ir naivūs – toli gražu ne visi europiečiai nekantriai mūsų laukė, strimgalviais puolė mums į glėbį. Tik Europos Sąjungos senbuvių šalių vadovų politinė valia lėmė pertvarką Senajame žemyne. Kad ne itin džiaugsmingai mūsų buvo laukiama prie Europos vartų, byloja ir mūsų įsimintos kelionės į Briuselį vienas epizodas.
Varėniškiai muzikantai (iš kairės) Danielius Taraila ir Pranas Ulbinas puoselėja tautinį paveldą.
„Siurprizas“ pasienyje
Lietuvos ir Lenkijos pasienio Kalvarijų kontrolės poste itin akylai buvo tikrinami mūsų pasai. Tokia iki gegužės 1 – osios tebegaliojanti dokumentų tikrinimo tvarka mūsų, delegacijos narių, nenustebino. Bet šiame pasienio poste, teužtrukę vos pusvalandį, Vokietijos link per Lenkiją autobusu riedėjome visą naktį. Įveikę net ir tamsoje daugelyje vietų remontuojamas Lenkijos kelių atkarpas, pagaliau ryte ir Vokietijos žemę pasiekėme. Lengviau atsikvėpę, atsidūrėme demokratija ir tvarka garsėjančios valstybės pasienyje. Bet, pasirodo, per anksti ir apskritai be reikalo kaip vaikai džiūgavome – net penkias valandas vokiečių pasieniečiai bandė mūsų delegacijos narių kantrybę. Ilgiau kaip pusdienį buvome savotiškai įkalinti vokiečių pasieniečių. Neleido įriedėti mūsų autobusui į jų žemę – nors plyšk iš nevilties.
Gerai, kad netikėtai ilgą laukimą praskaidrino mūsų šaunieji dainininkai ir šokėjai pasvaliečiai, surengę neplanuotą koncertą pasienyje. Patogiai šalikėje įsitaisęs, gitara ėmė groti Pasvalio folklorinio ansamblio „Rags“ muzikantas Sigitas Paliulis, o armoniką virkdyti – Stasys Kuodis. Tuojau prie muzikantų prisijungė ir ansamblio dainininkės bei šokėjos Audra Stankevičienė, Daiva Adamkavičienė, Daiva Čeponienė, Dalia Bitinienė ir kiti pasvaliečiai. Netrukus į šaunių ansambliečių būrį įsiliejo visi mūsų delegacijos nariai bei pasienio kontrolės poste taip pat užstrigę lenkai. Drauge ne tik ne vieną skambią lietuvišką dainą užtraukėme, bet gal ir tuziną šokių sutrypėme, kol prie mūsų priėjo vokiečių pasieniečiai.
Mūsų delegacijos vertėjas ir gidas Vytautas Sidaras, ilgais vešliais plaukais, tankia barzda bei įspūdinga išvaizda primenantis lietuvių pagonių krivį, vokiečių pareigūnų delikačiai pasiteiravo, kodėl jie šitiek valandų mus užlaikę. Šie atsakė, kad labai kruopščiai privalėję ištirti mūsų lietuviškus pasus – ar jie nėra padirbti. Dėl to jiems neva net ir mikroskopą teko pasitelkti… Iš pradžių pamanėme, kad vokiečiai ir toliau iš mūsų tyčiojasi, bet kai su jais įsikalbėjome, po truputį ėmėme atlėgti ir iš dalies pateisinti jų gal net perdėtą atsargumą bei įtarumą. Ir štai kodėl. Pasirodo, kai kurie mūsų tautiečiai net iš švento dalyko neseniai ėmė biznį daryti – lietuviškus pasus pardavinėti Rytų šalių piliečiams, o mūsiškei policijai meluoti, kad juos pametę… Be to, iš dalies galima pateisinti perdėtą vokiečių pasieniečių budrumą ir dėl kitų priežasčių – lietuviai per metus Vokietijoje padaro apie 7 tūkst. nusikaltimų.
Tomo Mano žodžiai
Kad ir kaip ten būtų, vis dėlto su mumis vokiečių pasieniečiai, švelniai tariant, pasielgė ne visai korektiškai. Juk jie iš pat pradžių mūsų vertėjo buvo informuoti, kad skubame į Briuselį, jog pakeliui į Belgijos sostinę dar norime aplankyti garsiąją Drezdeno paveikslų galeriją. Deja, dėl vokiečių pareigūnų kaltės garsios Europos dailės galerijos neaplankėme, nes Drezdeną pasiekėme tik vėlų vakarą. O muziejai tokiu metu nedirba. Dėl to labai apmaudu buvo. Juk daugelis mūsų nepamatė Ticiano, Rubenso, Rembranto, Diurerio, Džordžonės ir kitų senosios Europos menininkų paveikslų.
Šioje aštuonių dienų kelionėje Vokietijoje teko svečiuotis mažiausiai valandų, bet bene dažniausiai dar ir dabar prisimenu tą netikėtų kontrastų šalį. Vis nedyla iš atminties ne kartą girdėti nevienareikšmiai šios didžios tautos vertinimai: vokiečiai yra protingi, drausmingi, veiklūs, darbštūs bei romantiški, mėgstantys keliauti žmonės. Bet kažkodėl po nelinksmų nuotykių vokiečių pasienio poste šįkart kur kas labiau įsiminė didžiojo Vokietijos rašytojo Tomo Mano žodžiai, kuriais jis taip apibūdino savo tautiečius: „ Jeigu kas Vokietiją mėgintų pakeisti vakarietiška prasme, kėsintųsi į geriausią ir svarbiausią ypatybę – problemiškumo dovaną, kuri yra jos tautiškumo esmė.“
Žinoma, kai vėliau ne kartą vykome į Briuselį, tokių kuriozų Vokietijos pasienyje jau nepasitaikė, nes paprasčiausiai nebuvo jokios kontrolės. Buvome vieninga Europos Sąjunga.
Svarbi valstybės ląstelė
Nuo 2004 –ųjų gegužės 1-osios daug nutiksėjo valandų, iš esmės pakito Lietuvos kaimas. Žinoma, į gera. Lietuvos kaimo plėtros programos priemonės subūrė ir Vietos veiklos grupes, paskatino vykdyti didžiulius projektus, paakino kaimiečius kurti, turtinti savo kraštą, sustiprino bendruomeniškumą. Jie šio darbo ar misijos ėmėsi savo iniciatyva, kai dar neseniai, prieš du gerus dešimtmečius, toks kaimo žmonių savarankiškumas būtų neįmanomas. Europos plėtra dvasisiškai išlaisvino mūsų kaimietį. Gal fizine prasme kaimas per pastarąjį dešimtmetį ir stipriai nukraujavo (prarado nemažai gyventojų), bet dvasingumo gerokai padaugėjo. Kitaip tariant, kaimo bendruomenė atgauna prigimtines savo vertybes: senolių kultūros tradicijas, amatininkystę. Žodžiu, kultūrinį ir istorinį paveldą. Ir nuo senų senovės, ir Lietuvoje iki pirmosios sovietų okupacijos kaimo bendruomenė buvo viena svarbiausių valstybės ramsčių. Panašiai apie kaimo bendruomenę mąstė ir dėl jos stengėsi Romos imperatorius Publijus Elijus Andrianas, valdęs II amžiuje. Andriano valdymo metais buvo tiesiami nauji keliai, statomos bibliotekos, vadinamos visuomeniniais proto aruodais. Tuo pat metu provincijoje buvo vystomi verslai, žemdirbystė ir prekyba. Valdovas teigė, kad blogybės susikaupia tuomet, kai atsiranda pernelyg daug begėdiškai turtingų ar beviltiškai nuskurdusių žmonių. Dėl to Andrianas siekė, kad tarp dviejų kraštutinumų įsivyrautų pusiausvyra.
Būtent Kaimo plėtros programos priemonės ir mažina socialinę atskirtį kaime. Anot garsaus mūsų aktoriaus Regimanto Adomaičio, jei kaimas bus gyvybingas, bus gyvas ir miestas, nes tik kaimas išsaugojo mūsų kalbą ir kultūrą.