Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos nario, publicisto, leidėjo ir redaktoriaus Česlovo SKARŽINSKO kūryba verta skaitytojo laiko. Tarp literatūrinių banalybių, kurios dabar nepaliaujamu srautu liejasi ir socialiniuose tinkluose, ir įvairiuose leidiniuose, Česlovo esė ar poezija sustabdo skaitančiojo žvilgsnį, įsiskverbia į mintis, palieka neapčiuopiamo ilgesio jausmą.

Č. Skaržinsko asmeninio archyvo nuotr.

Č. Skaržinsko asmeninio archyvo nuotr.

Moderni komunikacija – naudinga

Česlovai, esate aktyvus socialinių tinklų naudotojas savo kūrybai skleisti. Ar labai greitai rašomi skaitytojų komentarai įkvepia? Gal priešingai: sustiprina įspūdį, kad moderniame pasaulyje ganėtinai paviršutiniškai suvokiame, kaip vertinti kūrybą? Tiesiog perskaitome, paaikčiojame ir… pamirštame?

– Vieną dieną labiau pajunti, supranti, kad pasaulis beprotiškai keičiasi. Verčia priprasti prie naujų vaizdų, mobilių daiktų. Ir dabar dėl jų iki pamišimo alpstama, tarytum be jų negalėtume gyventi, mylėti. Žiū, ir feisbuke susispietusios ne tik didesnės valdžios galvos, bet ir gausi menininkų plejada. Nejau, iš pradžių pamaniau, neturi ką veikti ar dėl kokios nors mados klyksmo ten pateko? Gal jiems taip paprasčiau komunikuoti? Gal tik aš beviltiškai pasenau, nepriimu, kaip dabar madinga sakyti, naujų iššūkių. Gal iš tikrųjų daug kas nesugrįžtamai pasikeitė. Juk anksčiau dažno žmogaus rankose matydavau atverstą knygą. Visur – ir traukinyje, ir mašinoje, ir lauke ant suoliuko. Dabar – mobilūs daiktai. Tų daiktų kai kam net pagaliu iš rankų neišmuštum… Taip nūnai, manding, pasakytų iš kapo atsikėlusi literatūros klasikė Žemaitė. Su tais daiktais dažnas net pataluose nesiskiria. Civilizacijos daiktai ir nauji vakarietiški procesai, reiškiniai pasiglemžė kone kiekvieną. Pagaliau – ir mane. „Facebook“ dažnai publikuoju savo eilėraščius. Jame plati erdvė pasklisti eiliuotam žodžiui. Sulaukiu daug vertinimų – kiekvienas skaitytojas savaip supranta eilėraštį. Pagal savo intelekto, išsilavinimo lygį. Puiku! Galbūt, kas perskaitoma greitai, – greitai ir pamirštama. Nieko baisaus. Toks procesas natūralus socialiniame tinkle, modernioje erdvėje. Maloniai komunikacijai užtenka ir kelių minučių ar sekundžių. Todėl be spaudos naudoju ir socialinius tinklus savo kūrybai skleisti. Bet kuri komunikavimo priemonė naudinga kūrėjui. Kiekvienas ir socialinių tinklų vartotojo žodis yra malonus. Bet ar skaitytojų komentarai įkvepia dažnai skleisti eilėraščius feisbuke – nepasakyčiau. Sielos namus užauginau kaime – gimtųjų namų palėpėje…

Palėpėje – sielos namai

Varėnos rajone Kuciūnų vienkiemis – Jūsų gimtinė, kurią labai mylite. Sakote, kad sielos namus išauginote būtent gimtųjų namų palėpėje. Tačiau kaip išaugintus sielos namus apginti, išlaikyti šiuolaikiniame, gana bejausmiame pasaulyje?

– Yra dviejų rūšių palėpės – ūkinės ir dvasinės. Ši Dzūkijos (kartu ir visos Lietuvos) palėpė pilna knygų ir žurnalų. Į ją ateina pasišnekėti ir kadaise sutikti visiškai nepažįstami žmonės. Tik joje supranti, kad jie – irgi savi. Vakarodamas palėpėje kitaip regiu ant tūkstantmečio pamatų išdygusius ir iki skausmo nepažintus miestus bei kaimus. Gal truputį mistinius, bet realius.

Toje palėpėje su knygomis leidžiu vasaras. Tik joje pajuntu, koks yra daugiaspalvis vasaros vakaras, besiskverbiantis pro langą. Jis švelniai priglunda prie akių, parašytų ir neparašytų knygų. Tada atrodo, kad kiekvienas žmogus vienumoje rašo savo knygą. Gyvenimo – gražaus, liūdno ir kartais juokingo…

Kažkada esu rašęs, kad kambary niekada neapsilankys tuštuma, kol jame bus nors viena knyga… Bet štai nūnai rašo, kalba – neva popierinės knygos gali išnykti. Jas internetas užkariaus. Nė velnio taip nenutiks! Nebūgštauju – popierinės knygos išliks, nes daugelio autorių kūriniai, perkelti į internetinę erdvę, atrodo nykiai, nepatraukia magiška skaitymo jėga. Visai kitaip pasijunti paėmęs knygą į rankas. Man itin mielas senųjų leidinių skaitymas ir kolekcionavimas. Sukaupiau daug įvairių tarpukario Lietuvos ir ankstesnio laikotarpio laikraščių, žurnalų komplektų, senų knygų.

Žurnalistika – neįkainojama patirtis

Štai Vilniuje kasmet šurmuliuoja didžiulė knygų mugė, galybė įvairiausių susitikimų, renginių, žmonės, atrodo, daug skaito? O bibliotekos esą tokios technologizuotos! Tad viskas tiesiog nuostabu?

– Būtent ir masinis Vilniaus knygų mugės lankymas patvirtina, kad popierinė knyga brangi lietuviui. Teikia viltį, kad ji išliks. Dalyvavau šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje. Tačiau nemėgstu tokių šurmulių. Knygą įpratęs rinktis tyliai, be žmonių grūsties. Einu į knygynus, kai ten būna vienas kitas skaitytojas. Kitiems patinka didžiuliai žmonių sambūriai. Tokie renginiai turi daug pliusų: propaguojamas skaitymas, žmonės susitinka su pamėgtų kūrinių autoriais. Tai labai gerai, ypač pastarąjį metą, kai knygų skaitymas nėra masinis reiškinys. Be to, knygos yra brangios, nemažai žmonių jų tiesiog neįperka. Tam tikras išsigelbėjimas – bibliotekos. Bet ir jų kaime nemažai uždarytų. Organizuojamos mobilios. Žinoma, geriau jos negu nieko…

Jūsų gyvenimas susietas su žurnalistika. Ši profesija – ypatingas išbandymas ir žmogaus asmenybei.

– Būdamas jaunas norėjau tapti geru lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Bet kartais likimas yra paikas išdaigininkas – ima ir numeta į kitą kelią. Taip atsitiko, kad baigiau žurnalistiką Vilniaus universitete. Nesigailiu. Pamatyta daug šalių, sutikta tūkstančiai nuostabių žmonių. Ir dabar kiekvieną dieną kur nors keliauju. Dažniausiai mintimis. Patirta tūkstančiai įvairių kelionių. Ir oficialių, ir ilgai trunkančių po įvairias Europos šalis. Dėl žurnalistikos pamačiau, kaip kitur žmonės gyvena, kuria. Na, ir dirbdamas įvairiose redakcijose įgijau neįkainojamos gyvenimiškos patirties. Ji labai reikalinga kūrėjui.

Kalbėjosi Vilija BUTKUVIENĖ

 

Publikacijos Banga

<- Grįžti atgal