Česlovas Skaržinskas

Česlovas Skaržinskas nuo jaunumės labiau mėgo rašyti taip vadinamas „autorines“ apybraižas, artinančias šį žanrą prie meninės prozos. Matyt, tokį polinkį lėmė jo prigimtyje glūdintis lyrinis pradas, jaunystėje prasiverždavęs vienu kitu eilėraščiu, o 1999 metais įsikūnijęs poezijos rinkiniu „Lietus ir muzika, neturinti namų“. Todėl ir rašytojas Jonas Mačiukevičius, įžangoje palydintis pas skaitytojus Česlovo Skaržinsko apybraižų ir publicistikos knygą „Šiaurės vėjo smėlynai“, teisingai pabrėžė esminį šio autoriaus, kaip žurnalisto ir publicisto, bruožą – k ū r y b i š k u m ą. Perskaitęs šią knygą, ir aš pajutau, kad autorius „turi tvirtą savo nuomonę apie Lietuvos praeitį ir dabarties aktualijas“, kad jis „be galo įsimylėjęs savo gimtąją Dzūkiją“.
„Temas žurnalistui dažniausiai diktuoja gyvenimas“, – rašo Č. Skaržinskas knygos pabaigos skyrelyje „Dienoraštis be datų“. Be abejo, šis produktyvus žurnalistas yra parašęs daug apybraižų, straipsnių, pokalbių („ėmęs interviu“ ir pan.), būtent padiktuotų gyvenimo aktualijų ir problemų; žanriškai jos priskirtinos taip vadinamai „gamybinei-buitinei“ žurnalistikai. Tačiau į šią knygą autorius, manau, atrinko tokius kūrinius, kuriuose labiau atsispindi jo „autorinis požiūris“, jo vidinis pasaulis, jo stiliaus beletristinės ypatybės. Žurnalistai gerai žino, ką reiškia pasakymai „surasti įdomų žmogų“ (anksčiau sakydavo „herojų“), „svarų faktą“, „įdomų įvykį ar nuotykį“. Bet visa tai tik surasti, pamatyti neužtenka, netgi aprašyti visa tai nepakanka. Reikia dar surasti…suradimo ir pamatymo kampą, kuris leistų byloti apie autoriaus savitą žvilgsnį, jo originalų požiūrį. Daugelyje šios knygos apybraižų, esė Č. Skaržinskas yra suradęs ir tą matymo kampą, ir savitą požiūrį į temą, į vaizduojamą žmogų.
Apybraižų ir esė meniškumo lygmuo atitinka autoriaus sumanymų (pagrindinių idėjų) lygmenį. Šiuo požiūriu Č. Skaržinsko „tekstai“ labai saikingi; juose, tarkim, nerasime tokių stilistinių-meninių priemonių, kurios pagrindinę kūrinio mintį vestų į šalį ir tuščiai išpūstų visą pasakojimą. Arba atvirkščiai – nėra tokių sumanymų, kurie būtų meniškai neišbaigti. Kompozicija, manau, yra stiprioji Č. Skaržinsko kūrinių ypatybė, o, kaip žinome, sakinio lakoniškumas, atskirų teksto dalių tarpusavio loginis sąryšingumas visada patinka skaitytojams…“Lengvi lietaus lašai prausia dulkėtą, akmenimis grįstą miestelio aikštę, kurios vidury – baltutėlė cerkvė. Kažkada šioje vietoje stovėjusi Merkinės rotušė. Dabar cerkvėje – kraštotyros muziejus. Už baltų mūrinių sienų tarytum akiai artimas paveikslas prisiglaudusi Dainavos krašto praeitis. Miestelio širdis. Ji ima smarkiai plakti, kai virš Nemuno ir Merkio susitvenkia lietaus debesys. Nes pirmieji lašai nuplauna užmaršties dulkes. Tarytum atsiveria tyla, kurioje neužtiksi keleivių. Sušmėžuoja netolimų laikų vėlės“, – štai tokiu lyriniu pasažu prasideda viena gražiausių knygos esė „Ne viską nuplauna lietus“. Poetinė nuotaika (su nostalgijos gaidele), literatūrinės analogijos (su Vincu Krėve, Gabrieliu Markesu) ne kliudo, bet padeda autoriui išryškinti rašinio herojų (mokytojų Juozo Vitkaus ir Juozo Kaupinio) nuopelnus, steigiant Merkinės kraštotyros muziejų, puoselėjant dzūkų istorinę atmintį. Taip suderinamas subjektyvumas ir objektyvumas ir šioje, ir kitoje, prie geriausių priskirtinoje, Č. Skaržinsko esė „Vienkiemių vaikai“. Geriausios jos todėl, kad pasakojimo „herojumi“ čia tampa patsai autorius, kad keliama problematika eina iš jo paties patirties, iš jo – dzūko – širdies…
“Vieną dieną ne į ąžuolą smarkus perkūnas trenkė – į kaimą atslinko gūdi melioracija“. Tokiu stilistiniu skirtingų reiškinių sugretinimu /priešpastatymu prasideda „Vienkiemių vaikai“ skyrelis „Ne perkūnas trenkė“. Gėla, praradimas, skausmas, kaip refrenas, lydi šį pasakojimą.
Bet dzūkus ir Dzūkiją alino ne vien tik sovietinė-kolchozinė melioracija. Prarandama ir šiandien – beprotiško girtuokliavimo, dvasinio ir patriotinio „numelioravimo“ metais. Kaip simbolis viso šito degradavimo proceso galėtų būti trumpa ir sausokai papasakota istorija apie dzūko Petro Sirtauto likimą apybraižoje „Sodybos žūtį apraudojo obelis“. Iš tiesų tragiška, kai nebėra kam apmąstyti šeimos irimo, sodybos žlugimo, ir kad tai už žmones atlieka medžiai: „Tik išlikusios kelios antaninės obelys apraudojo vienkiemio žūtį“. Dėl viso to autoriui skauda širdį ir būtent šis jausmas nudažė liūdna spalva turbūt geriausios apybraižos (ne esė) „Šiaurės vėjo smėlynai“ pirmosios dalies stilių. Ir joje, kaip ir „Ne viską nuplauna lietus“, autorius pasinaudoja literatūrine analogija, prisimindamas rusų rašytojo Ivano Bunino žodžius apie carinės Rusijos tamsų, užguitą kaimą. Dzūkija – miškų, gojų, ežerų kraštas, bet taip pat ir smėlynų. Autorius šitą materiją savo knygoje paverčia negatyvia metafora: „Per penkiasdešimt metų, perėmę nemažai svetimų papročių, šiandien, gyvendami be pančių, nestumdomi, dar sunkiai suvokiame, kad esame laisvi. Vis kapstomės ir kol kas neįstengiame išsikapstyti iš šiaurės vėjų supustytų pilkų smėlynų. Ar ilgai taip truks?“
Išradingai sukomponuota antroji apybraižos dalis, kurioje kalbama apie žemės matavimus, padalinimus, senaisiais, „smetoniniais“ laikais, ir dabartiniais. Išradingumas slypi autoriaus sugebėjime palyginti neilgame tekste sutalpinti dvi įdomias istorijas: pirmoji, nuotaikingoji, apie tarpukario matininko Juozapo nuotykius, antroji, liūdnoji, apie autoriaus kaimynų brolių Ivanauskų pasirinktą partizanų kelią, apie jų neįprastą protesto būdą pamokyti besilinksminantį Kuciūnų kaimo jaunimą, apie jų tragišką žūtį. Visą tą rašinio turinį autorius perteikia, remdamasis dar gyvų liudininkų pasakojimais, taip pat savo lyriniais apmąstymais, sukeltais Karolio Žėko traukiamos armonikos „Čigonės valso“. Gražus simbolinis pabaigos akordas: „Liejasi valso garsai kaip šilčiausią vasaros naktį mėnesiena. Tarsi pokary, kuris šičia niekad nesibaigs…Iš tylios mansardos tarsi matyti, kaip kelintąsyk per ištuštėjusį kaimą pražingsniuoja matininkas. Ir, atrodo, jog jisai mažiausiai dvidešimtį metų pas mus vėluoja…“
Įvesti į pasakojimą menines detales, palyginimus, metaforas, išgauti, kur reikia, stiliaus sąlygiškumą, sujungti žiedinės kompozicijos pradžią ir pabaigą, – visa tai Č. Skaržinskas geba, ir tai sudaro jo apybraižų, esė meninė kokybės lygmenį.
Kita apybraižų grupė – objektyvioji, kurioje autorius tarsi pasitraukia į pašalį, kadangi jau byloja ne apie savo dzūkų kraštą, ne apie jo žmones, nebe per save. Toje kūrinių grupėje meninio plastiškumo nebėra, nes vyrauja autoriaus pastanga informuoti, dokumentuoti, pabrėžti svarbius faktus. Pagirtina, kad čia randame keletą apybraižų apie motinas Aldoną Rabavičienę, Genovaitę Sakalauskienę, netekusias savo sūnų jau Nepriklausomoje Lietuvoje, apie „tremties nepalaužtą, titulų neišpaikintą“ imtynininką Rimantą Bagdoną, pagaliau skaudų rašinį apie paties autoriaus brolio-„afganistaniečio“ ligą, mirtį. Tai pasakojimai – savotiški rekviem, įgalinantys dar kartą prisiminti netolimą praeitį, apmąstyti ją. Kaip kompensaciją negatyviems dabarties reiškiniams galime suvokti apybraižas apie „teigiamus herojus“: žavi trumpas esėjinis etiudas apie bibliotekininkę Mariją Skerniškytę, apybraižos apie ornitologą/paukštamylį Eugenijų Drobelį, veterinarę žemaitę Scholastiką Jasiukevičienę, apie kaimo turizmo verslininkus Petrą ir Angelę Telyčėnus, apie Mardasavo kaimo šviesuolių pastangas statant klojimo teatrą, apie pasaulio kulkinio šaudymo čempionę Auksę Treinytę. O dvi apybraižos apie kunigus gana skirtingos, kadangi pirmojoje (apie kunigą Roką Puzoną ir Robertą Grigą) pabrėžiama jau Nepriklausomybės priešaušryje vykusi dvasininkų kova už Lietuvos laisvę, o antrojoje regime, kokius memorialinius „cūdus“ su karietomis išdarinėjo Veiverių bažnyčios klebonas Kazimieras Skučas…
Antrąją knygos dalį galima pavadinti „kultūrine“: joje skaitome didžiausią apimtimi ir svariausią turiniu apybraižą, o, tiksliau pasakius, istoriografinę studiją apie dokumentinio kino meno pradininką, aktyvų tarpukario visuomenės veikėją Stasį Vainalavičių. Manau, kad bus daug tokių skaitytojų, kaip ir šių eilučių autorius, kurie mažai arba visai nežinojo apie šį kino kūrėją. Todėl net pažintine prasme Č. Skaržinsko studija jau verta dėmesio. Bet ji toli prašoka tik pažintinę funkciją. Iš Č. Skaržinsko šio darbo iškyla ir sudėtinga Stasio Vainalavičiaus asmenybė, jo biografija, veržimasis į kino meną, kliūtys, jų nugalėjimas, naujų iškilimas, ir sodrus tarpukario Lietuvos kultūrinio gyvenimo fonas. Tokios studijos imtis galėjo tiktai kompetentingas autorius, nuo pat jaunystės besidomintis kinu, ir ne, kaip sakoma, iš nuogirdų, bet išrausęs daugybę archyvų, išstudijavęs mokslinių veikalų, gerai pažįstantis ir šiandieninę kino situaciją. Neatsitiktinai prie šios studijos priglunda ir kiti du rašiniai apie kiną – pokalbis su aktoriumi Regimantu Adomaičiu ir poleminis straipsnis „Kur eina Lietuvos kinas?“
Polemikos gaidų esama ir straipsnyje apie poetą Bernardą Brazdžionį. Akcentavęs Brazdžionio kūrybos savitumą, jos reikšmę lietuvių tautos išsilaisvinimui, autorius priekaištauja mūsų valdžiai, kad ji nepakankamai įvertino Brazdžionio nuopelnus, vėluoja įamžinti jo atminimą Kaune, Vilniuje…
…Pabaigoje, tarsi post scribtum, norisi tarti keletą žodžių, atrodytų, kad „šalia temos“. Bet man tai „ne šalia“, o greta esantys dalykai. Turiu omenyje knygų, kurias pastaruoju metu skaitau, o kai kurias ir recenzuoju, redaktorinį ir poligrafinį lygį. Žinote, esu nusivylęs ne viena knyga, – ir grožine, ir moksline. Nusivylęs klaidų gausumu (redagavimo, skyrybos, korektūros), poligrafiniu blankumu (prastas popierius, siaurutės paraštės, neįmanomai ankšti tarpai tarp eilučių, prastas įrišimas, kai vos įmanoma knygą atlenkti…). O ši Č. Skaržinsko knyga šia prasme buvo kaip dvasinė atvanga po sunkių grumtynių su nevalyvais leidiniais. „Šiaurės vėjo smėlynai“, kaip poligrafinis produktas, nuteikia labai maloniai. Dar maloniau, kad kokybiška knygos išorė atitinka ir kokybišką jos vidų…