Buvusią Merkinės krašto garbę bei laisvę saugo ir godoja ne tiktai kūrybiški miestelėnai, šokėjai bei dainininkai, ne tiktai senovinių pilių bei rūmų rekonstruktoriai, bet ir tolimesni viensėdininkai bei palėpių šeimininkai – poetai, skulptoriai, metraštininkai ir maištininkai. Būdami toliau nuo miesto bruko, tvarkos ir rutinos jie irgi supranta, kas yra laisvė. Prisiminkim, kaip eiliavo Stasys Stacevičius iš Gudakiemio:
Bėga vilkai. Man gaila
mano laiko, laisvėn neleisto.
Bėga vilkai. Jų kailiai
pilki, o gyvenimai skaistūs.
Žodžiai yra tikri ir teisingi tada, kai sukurtos eilutės neprieštarauja autoriaus biografijai. Ir kai aš dabar prisimenu, kad prieš 30 metų kartu su Česlovu Skaržinsku dirbau ideologizuotame jaunimo laikraštyje, tai žinau, kad mes išvengėme tos sovietinės ideologijos ir nerašėme jokių aršių panegirikų. Tai, beje, gali paliudyti literatūros kritikas Alfredas Guščius, „Komjaunimo tiesoje“ tada vadovavęs Kultūros skyriui, o dabar taip išsamiai ir teisingai parašęs apie Česlovo Skaržinsko kūrybą. Be to, reikia žinoti, kad mes tada papuolėme į neblogą bangą: redaktorius Vilhelmas Chadzevičius buvo labai tolerantiškas ir mėgstantis rizikuoti (kas visada kėlė jaunimo laikraščio populiarumą), o į valdančiosios komunistų partijos „vieningas“ gretas tada kvietė ne žurnalistus, o darbininkus bei valstiečius. Jauni žurnalistai, norėdami patekti į tą baisią partiją, turėjo stoti į eilę. Mes, žinoma, į eilę nestojome, be eilės irgi nesibrovėme. Ir neišmokome susikurti sau privilegijų. Todėl ir dabar galim gyventi palėpėse.( Be to, visada reikia prisiminti, kad jau nuo 1985-ųjų metų pradėjome kvėpuoti lengviau).
Tegu rūksta toje palėpėje Česlovo Skaržinsko pypkė, o dūmų ratilai tegu išvinguriuoja naujas teisingas istorijas.
Varėnos rajonas, Aušrinės viensėdis, 2017 03 28