Broliai fotomenininkai Algimantas ir Mindaugas Černiauskai, 2011 m. / Algirdas Černiauskas

Nūnai vieną žinomiausių fotomenininkų Lietuvoje Algimantą Černiauską pirmąsyk iš arti pamačiau būtent savo gimtinėje – Varėnos rajono Gudakiemio kaime. Sutikau jį man liūdną rugpjūčio dieną. Algimantas fotografavo mano brolio Antano laidotuves. Fiksavo paskutines atsisveikinimo jaunesnio už mane trejais metais brangiausio brolio akimirkas. Daugiau nei liūdnas man buvo tų metų rugpjūtis. Brolį Antaną 1979 metais paėmė į sovietų kariuomenę. Iš Kaliningrado srities jį su kitais kareivėliais tų pačių metų pabaigoje nugrūdo kariauti į Afganistaną. Sužeidė ir kažkokiomis dujomis apnuodijo taip, kad demobilizuotą nei Taškento karo, nei Vilniaus L. Sapiegos ligoninėse negalėjo išgydyti. Gudakiemio ir aplinkinių kaimų jaunimas nešė brolį karste į kapines, o Algimantas fiksavo kone per visą didelį kaimą nusidriekusią eilę. Ne tik man brangus buvo brolis – jį nuo mažens mėgo bendraamžiai, kurių tuo metu dar pakankamai daug gyveno Gudakiemyje ir aplinkiniuose kaimuose. O vėliau sužinojau, kokią nenusakomą žodžiais reikšmę ir Algimanto Černiausko gyvenime turi brolis. Pasirodo, Algimantas ir Mindaugas – net kūrybos broliai. Kartu nuo jaunystės fotografuoja: kuria išraiškingus senojo kaimo žmonių portretus, gamtos noveles. Ir po nuotraukomis jau daugelį metų pasirašo: broliai Černiauskai.

Iš tremties nasrų

Pranas Sakalauskas eina iš Daujočių pirkti duonos į Zanėnų kaimą, 1981 m. / Broliai Černiauskai

Tačiau tada dar nežinojau, kodėl spaudoje po savo nuotraukomis fotomenininkai be vardų, tik pavardę pasirašo. Prisipažinsiu: iš pradžių keistokai atrodė, tai buvo neįprasta, nors jau tuo metu Lietuvoje rašė prozą ir ant knygų viršelių pasirašinėjo: Povilas Dirgėla, Petras Dirgėla. Abu – broliai. Bet jie pasirašydavo ne tik pavardę, tačiau ir vardus. Beje, kitose šalyse buvo ir yra menininkų, irgi kūrinius pasirašiusių be vardų – tiesiog vieną pavardę. Antai devynioliktojo amžiaus pradžioje garsūs vokiečių pasakų ir sakmių rinkėjai, o kartu ir kūrėjai Jakobas ir Vilhelmas Grimai savo darbus visada pasirašinėjo tik kaip broliai Grimai. Nūnai yra tokių atvejų – ir ne vienas. Štai vieni garsiausių šių dienų JAV kino režisieriai, pelnę Oskarus, Ethanas ir Joelis Coenai – irgi drauge kuria filmus. Jie patys save, kino kritikai ir žiūrovai juos pristato, vadina tiesiog broliais Coenais. Ir dėl to Vakaruose nėra nieko neįprasto. Gal iš pradžių neįprastai atrodė ir skambėjo parašas po Algimanto ir Mindaugo meninėmis nuotraukomis. Žinoma, ne tai buvo svarbiausia. Labiausiai jau praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje sudomino, pakerėjo Černiauskų nuotraukų įtaigumas, savitumas. Kitas tuo metu garsus fotomenininkas Antanas Sutkus Lietuvą ėmė įamžinti iš aukštai, darė didingą panoraminį vaizdą, o Černiauskai tiesiog ėjo žeme – jie klajojo po Merkinės ar Marcinkonių bei Aukštaitijos krašto kaimus ir ieškojo, kaip kadais rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, savo deimančiukų. Daug jų surado, atrodo, mums nepastebimų, nors šalia tų deimančiukų ir daugelį metų gyvenome. Į mus iš Černiauskų nuotraukų pažvelgė iš niūrios kaimo aplinkos turtingos savo siela, giliai išvagotomis veiduose tarsi arimų vagos raukšlėmis Mančiagirės senolės, medžiotojas, rodantis išdirbtą vilko kailį, besimeldžianti Monika. Iš pirmo žvilgsnio tokie vaizdai gali atrodyti atstumiantys, bet ilgiau įsižiūrėjus – jie tampa mieli, artimi. Ypač žmonėms, užaugusiems kaime. Tuo metu tokia fotografija buvo neįprasta. Tada kai kurios fotomenininkų nuotraukos negalėjo patekti į spaudą, o juo labiau – į Lietuvos fotografijos almanachus. Neva dėl sovietinės tikrovės juodinimo… O ta tikrovė buvo tokia, kad jos, jei ir būtum norėjęs, nei pajuodintum, nei pabaltintum – liktų tokia, kokia buvo. Tokia panaši, kaip ir po karo, kai 1948 m. sovietų valdžia Černiauskų tėvus su šešerių metų amžiaus broliuku Mindaugu ištrėmė į Krasnojarską. Kai Algimantas 1953 metais gimė Sibire, broliui Mindaugui jau ėjo vienuolikti. Jam Sibire tėvai nupirko fotoaparatą, kuriuo, kaip prisiminė Algimantas, brolis fotografavo mamą, tėtį, jį mažą… Taip brolis Mindaugas visiems namiškiams tolimame svetimame krašte tarsi Lietuvos viziją kūrė – visi slapta svajojo grįžti į Lietuvą. Vieną dieną sugrįžo, bet nelegaliai. Apsistojo Molėtų rajone, Giedraičiuose. Algimantas mena, kaip tėvai, baigus aštuntą klasę, jam padovanojo fotoaparatą Zorkij – 2. O vėliau brolis Mindaugas atidavė savąjį Zenit. Sugrįžus į Lietuvą, oi, kaip buvo nelengva. Algimantas su širdgėla prisimena anas vargo dienas:

Tėvai ir brolis niekur negalėjo gauti darbo, mus tiesiog varė iš Lietuvos… Namą Giedraičiuose tėvelis surentė naktimis, šiaip taip įsikūrėme. Brolis vėl įniko fotografuoti

Daugiau nei kraujo ryšys

Iš Ežeraičių gyvuliu supirkimo turgaus namo, 1978 m. / Broliai Černiauskai

Tokios dienos, kai prasidėjo kūrybinis gyvenimas, įsimena ilgam. Kiekvienam, kas pirmąkart tvirtai, pasitikinčiai paima plunksną, teptuką ar fotoaparatą į rankas. Puikiai ir aš atsimenu tą akimirką, kai ir man, tuomet dirbusiam Varėnos rajono laikraščio „Raudonoji vėliava“ redakcijoje atsakinguoju sekretoriumi, pirmąjį fotoaparatą Lomo gimtadienio proga visų žurnalistų vardu įteikė šio laikraščio redaktoriaus pavaduotojas Domas Staselis, gerai valdęs plunksną, puikiai mokėjęs bendrauti su žmonėmis, išklausyti pašnekovą, jautrus kitų džiaugsmui ir skausmui. Kaip sakoma, cikras dzūkas nuo Varėnos. Pamenu, D. Staselis, nors pats nefotografavo, bet jau tada gražiai vertino brolių Černiauskų nuotraukas. Nors visa savo esybe buvau pasinėręs į rašymą, slapta iš brolių Černiauskų mokiausi ir fotografuoti. Žinoma, juokingos, ne visada kokybiškos buvo tos mano nuotraukos – jų net nedrįsau rodyti tikram šios srities asui Algimantui. Jis ir nežinojo, kad fotografuoju. Beje, kas tada tik nefotografavo. Štai fotografavo ir mano vaikystės draugas, šalia Gudakiemio gyvenęs, vėliau žymiu poetu tapęs Stasys Stacevičius. Tada ir gyvenome, kūrėme, mylėjome. Ne tik save… O Algimantas Černiauskas abi kojas jau buvo įkėlęs į Merkinę – tik keturi kilometrai nuo Gudakiemio. Jau kurį laiką buvo sukūręs šeimą su vaikų gydytoja Genute, kuri lankydavo Merkinės apylinkės kaimų naujagimius. Visiems labai patiko nuoširdi, gera specialistė. Gydytoja Genutė Černiauskienė prižiūrėjo ir abu mano šeimos vaikučius. Tąsyk ne vienas jaunas kaimo vyras savotiškai pavydėjo Algimantui gražios ir protingos žmonos. Balsu svarstė – iš kur tokią nuostabią moterį nugriebė. Čia, mūsų apylinkėje, tarsi tokių gražuolių ir nebuvo. Beje, ir pats Algimantas dažnai mūsų kaime lankydavosi. Jis ir čia ieškojo savo deimančiukų. Ir jį vis mačiau tik vieną, be brolio Mindaugo, fotografuojantį. Kaip čia yra? Iš pradžių, iki pirmojo susitikimo su Algimantu, net maniau, kad Merkinėje gyvena abu broliai Černiauskai, bet netrukus paaiškėjo, kad Mindaugas pasilikęs Giedraičiuose – vieną ir kitą brolį skyrė daugiau kaip šimto kilometrų atstumas. Vis tiek sukau galvą: kada jie kartu fotografuoja? Kaip temą, personažą suderina? Algimantas paaiškino, kad jiems su broliu atstumas neegzistuoja – juos jungia kraujo ryšys. Taikliai pasakyta. Tiesiog prie šių Algimanto žodžių kaip ir nieko daugiau nepridursi. Pats turėjau jaunesnįjį brolį, žinau, ką tai reiškia. Žvelgiant į nuotraukose įamžintus išraiškingus senolių portretus, atrodo, kad tie kaimiečiai broliams Černiauskams – tarsi visi giminės ar artimi bičiuliai. Iš senolių akių, veido kalbos spinduliuoja artimo žmogaus šiluma ir gėris. Broliai skubėjo visa tai įamžinti.

Raukšlėmis srūva gyvenimo upė

Ežeraičių gyvulių supirkimo punkte, 1982 m. / Broliai Černiauskai

Kad tuomet kaimuose ir gyveno daug jaunų žmonių, tačiau vienas po kito gyvenimą ėmė palikti senoliai, pasak J. Tumo-Vaižganto, mūsų deimančiukai. Broliai Černiauskai skubėjo įamžinti mūsų iškilius, kad ir jokių mokslų nebaigusius, bet turtingus savo siela, tradiciniam gyvenimui ištikimus senolius. Jie išgarsėjo fotografijų serija Kaimo žmonės. Broliai Černiauskai, kaip toj dainoj, atėjo pačiu laiku. Ir ne tik senolius – mūsų kaimų istoriją, tautos šaknis suskubo nuotraukose išsaugoti, bet ir antai kitoms kartoms užfiksuoti unikalų Ežeraičių gyvulių supirkimo punktą. Taip tada savotišką gyvulių turgų vadinome. Nūnai net žymės ten nelikę, kad buvo toks gyvulių supirkimo punktas, jaunesni šio krašto dzūkai tikriausiai nė nežino, kad į tą vietą į paskutinę kelionę žmonės atveždavo savo gyvulėlius. Žiū į brolių Černiauskų nuotraukas ir regiu tarsi vakar tą gyvą kermošių… Jeigu vienoje didelėje, gal kokio šimto metrų salėje sukabintum, išdėliotum brolių Černiauskų nuotraukas, be abejonės, atkurtum praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio kaimo realijas. Kitaip tariant – autentišką didelį sodžiaus paveikslą. Nuotraukose dominuojantys raukšlėti senolių veidai kai kam atrodys lyg ir užfiksuotas negražus kaimo gyvenimas. Bet kaip tik baltos juodos spalvos perteikia tą nepakartojamą, jau į praeitį nugrimzdusį anų dienų gyvą kaimą. Dažniausiai – sodrų Dzūkijos koloritą. Nūnai to meto fotomenininkų nuotraukas galima drąsiai pavadinti fotografijos klasika. Tuo tarpu Algimantas brolių darbus apibūdina paprastai:

Siekiame išsaugoti senolių atminimą – jie nusipelno meilės ir pagarbos. Kaimo žmonėms gyvenimas padovanojo laisvę kurti savo būtį, gerėtis saulėtekiu ir susitaikyti su saulėlydžiu… Jų veidų raukšlėmis srūva gyvenimo upė…

Drauge

Audėja Stasė Gaidienė, Musteika, 2006 m. / Broliai Černiauskai

Tos gyvenimo upės srovė ir mane nunešė pas Algimantą. Kai jau nepriklausomos Lietuvos metais išėjau į platesnę spaudos areną, savo rašiniams iliustruoti vis prašiau Algimanto nuotraukų. Buvau įsitikinęs, kad gera nuotrauka ir seklesnį rašinį padarys skaitomą. Būtent vis prašiau tų senųjų kaimo paveikslų – jie ir man, ir nūnai daugeliui brolių Černiauskų kūrybos vertintojų arčiausiai širdies. Iki šiol artimai bendrauju tik su vienu iš fotomenininkų Černiauskų brolių – Algimantu. Bet kitą brolį Mindaugą, atrodo, irgi neblogai pažįstu iš tų pačių bendrų Černiauskų fotografijų, iš Algimanto pasakojimų apie labai artimą jam žmogų. Papasakojo, kad Mindaugas gimė 1942 metais Aukštaitijoje, Gruobliuose, Želvos valsčiuje. 1948 metais sovietai iš Černiauskų šeimos atėmę namus, žemę, gyvulius, o svarbiausia – laisvę. Kad 1965 metais Mindaugas baigė kino mechanikų kursus, dirbo Giedraičiuose kino mechaniku, nuo 1992-ųjų ūkininkauja. O jis, Algimantas, 1975 metais baigė Vilniaus technologijos technikumą. Jis teigia, kad technikume diplominį darbą Meninės išraiškos priemonių stiprinimas nuotraukų spausdinimo metu rengė kartu su broliu Mindaugu. Taigi – ir diplomą tarsi dviese apgynė. Nuo 1991 metų merkiniškis fotomenininkas pradėjo dirbti Dzūkijos nacionaliniame parke. Nūnai – šio parko Merkinės lankytojų centro vedėjas. Jau Lietuvos Atgimimo pradžioje žinojau, kad broliai Černiauskai pirmosiose savo parodose nustebino fotografijos vertintojus, eilinius lankytojus. Pirmoji jų autorinė paroda buvo surengta 1981-ųjų pavasarį Lietuvos rašytojų sąjungoje. Vėliau fotomenininkai broliai Černiauskai surengė asmenines parodas Kaune, vėl Vilniuje, daugelyje kitų Lietuvos miestų, taip pat Lietuvių dailės muziejuje Lemonte (JAV, 1991), Paryžiuje (1992), Monpeljė (Prancūzija, 1996), Berlyne (1997). Tose parodose broliai pelnė daugiau kaip 30 apdovanojimų. 2008 ir 2011metais jiems įteiktos tarpukario Lietuvos fotomenininko Balio Buračo ir Vyriausybės kultūros ir meno premijos. Jiems itin brangi – B. Buračo premija. Nes broliams Černiauskams artimas smetoninės Lietuvos fotomenininko fotografavimo braižas. B. Buračas labiau buvo fotometraštininkas, o broliai Algimantas ir Mindaugas kūrė, kartais pasitelkdami koliažą, daugelio senolių savotiškas kaimo noveles – tokias tikroviškas, kaip rašytojų Gi de Mopasano ar Antono Čechovo. Dramatiškuose brolių buities vaizduose įžvelgiamas ir poetinis pradas, švelnios lyrikos spalvos. Antai net pijokėlio Bistricko portretas atrodo supoetintas. „Niekada neparodėme žmogaus nuopuolio. Mūsų darbuose jis pakylėtas. Į žmogų visada žvelgiame su meile“, – vieno leidinio žurnalistui sakė brolis Mindaugas. Ir čia pat, skaitydamas brolio Mindaugo žodžius, netyčia prisiminiau brolių Grimų pasakas. Pasirodo, jų pasakų siužetai irgi gerokai skiriasi nuo originalios viduramžių tautų kūrybos. Broliai Grimai pagrąžino, įdėjo į viduramžių pasakas romantikos spalvų. Juk kai kurių viduramžių pasakų scenos buvo pernelyg žiaurios ir kraupios. Štai pasakoje apie Miegančiąją gražuolę princas ne bučiuoja pagrindinę heroję, bet ją prievartauja. O pasakoje Raudonkepuraitė vilkas suvalgo ne tik močiutę, bet ir pusę kaimo. Antai Pelenėje piktosioms seserims pavyksta pasimatuoti batelį, tačiau viena jų, kad įkištų koją, nusipjauna didįjį kojos pirštą, kita – kulną… Ir broliai Černiauskai, matydami paprastą, įdomų kaimo žmogų, visada per objektyvą stengėsi tame kaimietyje pamatyti lyrinį pradą, parodyti nuotraukoje jį kur kas gražesnį – dvasingą, nei matė jį kaimynai, net artimi žmonės. Daugelį metų su Algimantu susitikinėjau Merkinėje. Dažniausiai jį matydavau su fotoaparatu – jį laikantį rankoje ar pasikabinusį ant peties. Taigi – visada kūrybos kelyje. Budintį, laukiantį dar vieno įstabaus kadro. Bet iki tol negalėjau nė pagalvoti, jog mano ir Algimanto keliai dar susikirs ir Vilniuje.

Universitete

Vladas Junevičius iš Pašilių kaimo, 1982 m. / Broliai Černiauskai

Ir atsitik taip, kad su Algimantu susitikome Vilniaus universitete – abu išlaikėme stojamuosius egzaminus į žurnalistikos specialybę. Sėkmingai baigėme universitetą. Su Algimantu paskaitų metu visada sėdėdavome šalia. Iš pradžių abu kaip diedai gal ir nejaukiai jautėmės tarp gerokai jaunesnių kolegų, bet veikiai apsipratome – atrodė, ir mes esame jauni. Į senamiestyje esantį Žurnalistikos instituto kiemelį kiekvieną rytą ateidavome gerokai anksčiau nei prasidėdavo paskaitos. Algimantas visada pasirodydavo geros nuotaikos. Jis penkerius studijų metus universitete prisimena su nostalgija:

Smagu būdavo anksti ryte einant Vilniaus senamiesčiu, neprabudusio miesto gatvėmis, užuosti skersgatviais atslenkančius tavo, Česlovai, rūkomos pypkės dūmus, o po to pakalbėti apie studijas, dėstytojus, gyvenimą… patylėti.

Regis, per tuos metus kažko ypatingo neįvyko. Vis dėlto iš studijų metų labai įsiminė žymaus kino kritiko ir fotografijos eksperto Skirmundo (Skirmanto) Valiulio pirmoji paskaita. Atėjęs mums dėstyti fotografijos pagrindų, dėstytojas, žiū, ir netiki – jo paskaitos laukia ir vienas žinomiausių Lietuvos brolių fotomenininkų, kuriuos vienoje autorinėje parodoje juos titulavęs paskutiniais senojo kaimo fotodainiais. Kaip nudžiugs S. Valiulis, kad puls spausti Algimantui ranką. Iš karto mums, studentams, pasakė, kad kitą fotografijos paskaitą ves ne jis, o brolis Algimantas. Žodžiu, kitai fotografijos paskaitai vadovaus puikus praktikas. Žinoma, su kolegomis labai maloniai nustebome. Su nekantrumu laukėme Algimanto paskaitos. O sulaukę nė nepajutome, kaip pralėkė dvi valandos – merkiniškis fotomenininkas taip įdomiai, subtiliai, uždegančiai papasakojo apie fotografiją, demonstruodamas savo darbo nuotraukas, kad tą dieną šiuo žurnalistikos žanru sudomino ir fotografavimui abejingus kolegas. Pasirodo, Algimantas turi ir iškalbos, kitaip tariant, oratoriaus gebėjimų. Kad taip – dar kartą įsitikinau vėliau. Kai teko būti Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centre ir kartu su kitais svečiais vėl klausytis turtingos fotomenininko kalbos, vaizdingo, turiningo pasakojimo apie senąją Dainavos sostinę. Jis savo erudicija sužavėjo ir Universitete, ir Merkinėje. Klausiausi jo be galo nuoširdaus, uždegančio pasakojimo apie senovės Merkinę ir, atrodė, kad ir jis kartu su senaisiais miestelio sielininkais Nemunu plukdo pušų, ąžuolų rąstus…

Karalių, kunigaikščių vardais

Helena ir Steponas Jacevičiai, Dienavagių kaimas, 1982 m. / Broliai Černiauskai

Kiekvienas susitikimas su Algimantu, tarsi galinga Nemuno srovė, nubloškia ten, iš kur atėjome, pažymėtas nerimastingo laiko, pripildytas gamtos syvų, perėmęs protėvių gyvenimo būdą. Užtenka Algimantui užsiminti apie ką tik perskaitytą naują istorinę, gamtos, kraštotyros tema parašytą knygą – jis dažnai jau mane aplenkęs. Pasirodo, jis ją jau anksčiau perskaitęs, nes nuo jaunystės tokias knygas ryte rijo. Apskritai broliai Černiauskai domisi viskuo, kas susiję su mūsų Lietuvos istorija, kaimu. Ne tik sūri gyvenimiškoji patirtis, bet ir perskaityta literatūra jiems atvėrė kaimo žmonių buities, jų dvasios paslaptis ir lobius. Tad neatsitiktinai jų kūrybiniame kelyje ir atsirado itin išliekamąją vertę turintys kaimo žmonių portretai, realistiški ir poetiški peizažai. Ilgėliau į juos įsižiūrėjęs, įsigilinęs, gali parašyti to ar ano kaimiečio gyvenimo novelę, kaimo istoriją. Beje, iš pradžių nežinojau, kad iš brolių antai Algimantas gerai ir plunksną valdo. Ne veltui žurnalistiką buvo pasirinkęs studijuoti. Nūnai jis yra daugiau kaip dešimties knygų apie Dzūkijos nacionalinio parko kaimus, gamtą, Merkinės miestelio istoriją autorius ir bendraautoris. Autorines knygas fotomenininkai irgi pasirašė kaip broliai. Tik pirmąją knygą Fotografijos, išleistą 1990-aisiais, su vardais – broliai Algimantas ir Mindaugas Černiauskai, o jau kitą nuotraukų albumą – tiesiog broliai Černiauskai. Beje, vėliau bendraautorių knygose pasirašo tik vienas iš brolių – Algimantas Černiauskas. Neabejoju, jei Algimantas ne fotografuoti, o anksčiau rašyti būtų ėmęs, manding, jis nūnai ir publicistika garsėtų. Bet broliui dar nevėlu ir šioje meno srityje labai daug nuveikti. Ypač, manau, verta tai daryti, kai meninė fotografija ir publicistika viena kitą kūrybiškai papildo. Bet Algimanto raginti rašyti nereikia. Ir apskritai jo niekur nereikia raginti – jis savo veržlumu, vis naujomis idėjomis, net pilietine veikla ne tik kitus žmones, bet ir didžiausią akmenį gali išjudinti… Žiū, Lietuvos nepriklausomybės pradžioje jis – ir rašytojo V. Krėvės-Mickevičiaus paminklo Merkinėje statybos, šio miestelio Dailės galerijos steigimo, Antrojo Dzūkijos kultūros kongreso vienas aktyviausių organizatorių ir t. t. Ne kartą galvojau, kaip Algimantas visur suspėja? Jis toks veržlus, visur skubantis ir suspėjantis man jau įsiminė tąsyk Gudakiemyje, kai jame gyvenau. Taip pat daug sykių svarsčiau: kada jis būna savo namuose, Merkinėje, prie Stangės upelio? Pasirodo, namuose labai daug laiko praleidžia – juose fotoaparatu užfiksuotas akimirkas popieriuje įamžina, čia rašo Dzūkijos nacionalinio parko istoriją. Ir savo darbų, sako Algimantas, niekam neskuba rodyti. Kai kurie guli ilgus metus stalčiuje. Bręsta… Dažnai su broliu Mindaugu ilgai į juos žiūri, įsiklauso, kalbina… Nepaliaujamai fotomenininkams kūrybinį stimulą teikia Dzūkijos ir Aukštaitijos aplinka, net septyni abiejų brolių suaugę vaikai. Keturi Algimanto sūnūs: Vytautas – mokytojas, Kęstutis – gydytojas, Mindaugas – Merkinės muziejaus direktorius, parašė knygą Europos tautų nacionaliniai himnai, o Algimantas Rokas – dailininkas. Pasirodo, ir Mindaugo žmonos vardas – Genovaitė. Jie užaugino tris atžalas: Eglė – žurnalistė, parašė knygą Visos Italijos dulkės, Jurga – psichologė, Algirdas – istorikas. Tik pažvelkite – visiems sūnums broliai Černiauskai davė Lietuvos karaliaus, kunigaikščių vardus!
Beje, jų sūnūs ir dukros – irgi į įvairius menus linkę. Ar bus tvirti tėvų pasekėjai, manding, greitai pamatysime. Ir galbūt po metų, kitų jau abiejų fotomenininkų sūnūs pasirašys: broliai Černiauskai?