Raulonių šeimyna ne tik pavyzdingai tvarko ūkį, bet ir nuolatos gražina sodybą.

Pradėjo su Belarus traktoriumi
Varėnos rajonas daugeliui tautiečių asocijuojasi su smėlynais. Ne vienam žemaičiui, suvalkiečiui ar aukštaičiui, nebuvusiam Dzūkijoje, sunku įsivaizduoti, kad ir čia galima sėkmingai ūkininkauti – žemelę dirbti, nes juk ne visur Dzūkijoje smėlis karaliauja. Esama šiame gražiame krašte ir nemenkos žemelės. Ir neblogą derlių iš jos, pasirodo, galima išspausti. To pavyzdžiu gali būti keturiasdešimt septynerių metų ūkininkas Vytautas Raulonis su žmona Dalia, sūnumis Remigijumi ir Justinu Varėnos rajono Gudakiemio kaime dirbantys beveik 600 hektarų žemės. 2008 m. pelnęs geriausio rajono ūkininko apdovanojimą, Vytautas sėkmingai augina ne tik grikius, bet ir įvairias kitas grūdines kultūras. Kasmet Raulonių šeima, dirbanti su pasiaukojimu ir begaline meile žemei, neblogo derliaus sulaukia. Net derlingų žemių šeimininkams suvalkiečiams drąsiai galėtų pasigirti.
Važiuojant nuo Nedzingės ar Merkinės, visiškai nesunku Raulonių ūkio valdas surasti. Jau iš toli matyti naujas patrauklus namas,  grūdų sandėlių bokštai. Ir, žinoma, kitoje kelio pusėje gražiai rudenį žaliuojantys pasėliai. Jau kelerius metus geltoname name gyvena ūkininkas, įsikūręs šalia senosios savo tėvų sodybos. Maži ūkiniai pastatai liudija, kad veikla pradėta senokai. O didžiulis arkinis garažas ir moderni grūdų džiovykla  patvirtina, kad dirbama sėkmingai. Daugeliui ūkininkų, kurie veiklą pradėjo prieš du dešimtmečius, pradžia buvo ganėtinai sunki. Išlikusi sena technika bei inventorius mena anuos laikus. Mėlynas traktorius, pirktas prieš penkiolika metų, kažkada buvo pagrindinis ūkio inventorius.  Ir  šiandien dar veikiantis, lengvai remontuojamas Belorus  jau retai užkuriamas. O ūkio šeimininkui Vytautui  jis sukelia nostalgiškų prisiminimų apie ūkininkavimo pradžią.

Keistai prie grūdų saugyklų atrodo pirmasis Raulonių prieš penkiolika metų įsigytas traktorius Belorus.

„Pirmasis traktorius kelia geriausius prisiminimus, nors dirbti su juo buvo labai sunku. Pirmoji įsigyta technika irgi kainavo gana brangiai. Su  Belarus‘u reikėjo nudirbti pagrindinius ūkio darbus“, – prisimena  ūkininkavimo metus V.Raulonis. Jis sako, kad  iš pradžių net visų žemės dirbimo padargų neturėjęs. Juos skolinosi iš tame pačiame Varėnos rajone Tolkūnų kaime ūkininkaujančių Daivos ir Česlovo Petruškevičių.
Tiesa, pirmaisiais ūkininkavimo metais Belarus‘u apdirbti reikėjo tik aštuonis hektarus žemės. Dabar Vytautas su sūnumis Remigijumi ir Justinu, pasitelkę į pagalbą tik vieną ar du  mechanizatorius, bet „įsikinkę“ modernią vakarietišką techniką, apdirba beveik 600 hektarų. Beje, beveik tokį pat žemės plotą sovietiniais metais  dirbo apie 50 žmonių… Iš pradžių Vytauto ūkyje buvo laikoma ir kiaulių, ir karvių, dabar jis su šeimos nariais užsiima tik augalininkyste. Tiesa, visuomet ūkyje buvo bičių, kurios – visko pradžia.

Gyva protėvių dvasia
Prieš trisdešimt metų dideliame Gudakiemio kaime, netoli senosios Merkinės, Vytauto Raulonio bendraamžiai lakstė apsiginklavę  lankais ir strėlėmis ar savadarbiais „braunykais“. O jis, dvylikametis berniokas, pakirdus saulei, vienas brisdavo į pievas ir žolėje ieškodavo kamanių lizdų – tarsi kokio paparčio žiedo. Radęs dūzgiantį lizdą, atsargiai jį parsinešdavo namo. Motina pastebėjo netikėtą sūnaus aistrą ir slapta ruošėsi jam nupirkti bičių šeimą su gražiu aviliu. Iš pradžių
sūnui neprasitarė, bet matydama, kad šis nuliūdęs ilgai žiūri į ištuštėjusią kamanių dėžutę, vieną dieną neiškentė. Pasakė jam, kad važiuos pas to paties kaimo gyventoją Motiejų Pašukonį ir abu parsiveš bičių. Taip į Vytauto gyvenimą atėjo bitės. O gal jis į bičių gyvenimą? Ir vienaip, ir kitaip pasakę  neapsiriksime, nes Raulonių giminėje meilė bitėms paveldima. Dar amžiną atilsį Vytauto močiutė buvo bitininkė. Ji V. Krėvės aprašyto garsaus Merkinės krašte skerdžiaus Lapino prototipo palikuonė.
Tad septintoje klasėje Vytautas tapo bitininku, o baigęs aštuonias jis apie nieką daugiau ir negalvojo – tik apie bites. Mokytis bitininkystės įstojo į tuometinį Kauno Mičiurino technikumą. Treji metai pralėkė kaip viena diena. Baigus technikumą jam savotiškai pasisekė: gavo paskyrimą į gimtąją Dzūkiją, į tą patį Varėnos rajoną, tik penkiolika kilometrų nuo tėviškės. Tuometiniame P.Cvirkos kolūkyje buvo 50 bičių šeimų. Vytautas bitutes perėmė iš pensininko, amžiną atilsį Vinco Prieskienio. Iš pat pradžių jaunasis bitininkas kibo į darbą.  Jam buvo nesunku, nes praktikos įgijo dar besimokydamas aštuonmetėje. Tačiau į jauno bitininko aistrą pašaipiai žiūrėjo pilvoti ir tepaluoti mechaninių dirbtuvių vyrai: „Susiras mergą ir pabėgs miestan.“ Nepabėgo. Po metų jį pašaukė  į armiją. Vytautas Raulonis ir po tarnybos sovietinėje armijoje sugrįžo į tą patį kolūkį.

O štai modernios technikos paradas.

Sugrįžo, o čia tik 18 bičių šeimų belikę. Pasirodo,  Vytautui išėjus į armiją, nebuvo kas jas prižiūri.   Sakė, kad bitutes erkės užpuolė. Kas ten žino, kaip buvo, bet viską reikėjo pradėti iš pradžių. Per kelerius metus Tolkūnų bityne bičių padaugėjo iki 60 šeimų. Bet, atkūrus Nepriklausomybę, prasidėjo kolūkių ardymas. Norėta likviduoti ir bityną, nes, kaip pasakojo Vytautas, laikyti bites kolūkiui neapsimokėjo. Ilgai nedvejodamas jis pats nupirko visas šeimas, kad nė viena bitelė nepatektų į netikusio žmogaus rankas.
Vytautas tapo tikru bitininku profesionalu. Buvo laikas, kai jis laikė daugiau kaip 100 bičių šeimų. Dalį avilių – gimtinėje, o kitus – pas gerus žmones, kurie saugojo juos nuo ilgapirščių.  Netrukus Vytautas įsigijo traktorėlį  ir tris bičių pervežimo platformas: dvi po 16, viena – 11 šeimų pervežti galėjo. Prasidėjus vasarai, bites vežė ten, kur rapsai, šaltekšniai, avietės žydi.  „Bitininkauti, – šypsodamasis sako Vytautas,- didelis džiaugsmas.“ Taigi savarankišką gyvenimą pradėjo nuo bičių. Sakoma, kad bitės paklūsta tik itin geram žmogui. Jos atneša laimę. Gal todėl neatsitiktinai ir su būsimąja žmona Vytautas susipažino bitininkaudamas… Per tą laiką ne tik bites švelniai prižiūrėjo, bet ir dailią Dalią įsimylėjo. Susilaukė trijų sūnų. Vyresnieji Remigijus ir Justinas jau eina tėvo pramintu keliu, o jaunėlis Karolis, kaip tas obuolys nuo obels, irgi toliau tikriausiai neriedės. Dar tik penktoje klasėje mokosi, o jau sudėtingiausią techniką vairuoja. Ir tėvui Vytautui būtų didelis netikėtumas, jei užaugęs jauniausias vaikas imtų į miestą dairytis.

Vytautas Raulonis apžvelgia savo valdas. Tolumoje su aplinka gražiai susilieja ūkininko sodyba

Iš bitininkystės pinigų nesusikrovė
Regis, kaip bitininkas profesionalas Vytautas daug pasiekė, bet, anot jo, iš bitininkystės šeima pragyventi negalėjo. Pasak Vytauto, Lietuva mažai vartoja medaus – kaloringo ir gydančio maisto produkto mažai perka. Jau gerą dešimtmetį Vytautas daugiausiai dėmesio skiria augalininkystei, nes tik ši ūkio šaka davė ir duoda apčiuopiamų rezultatų. „Gal ateis toks laikas,- sakė jis,- ir vėl daugiau dėmesio skirsiu bitėms.“
Dabartiniu metu Vytauto ūkis – vienas moderniausių Lietuvoje. Šiandien smagu jį ir užsieniečiui parodyti. Kaip prisipažįsta dar ir penkiasdešimties metų slenksčio neperkopęs ūkininkas, iš pradžių nė nesvajojo  apie tokį modernų ūkį. Įspūdingą jį sukurti labiausiai padėjo  Europos Sąjungos parama. Pagal įvairias Lietuvos 2007 -2013 m. Kaimo plėtros programos priemones Vytautas su sūnumis Remigijumi ir Justinu  įgyvendino beveik dešimtį projektų. Iš pradžių, įgyvendinant augalininkystės ūkio modernizavimo projektus, įsigyta moderni grūdų sandėliavimo įranga ir pastatyta pavėsinė ūkio technikai. Vėliau įsigyta naši, universali sėjamoji ir mobili grūdų džiovykla,  mažinanti laiko ir darbo jėgos sąnaudas.
Šiuo metu Raulonių ūkyje puikuojasi net trys modernūs vakarietiški traktoriai, javų kombainas, visi pagrindiniai žemės dirbimo padargai. Atrodo, galima būtų  lengviau nugyventi antrąją savo gyvenimo dalį, tačiau Vytautas ne iš tų, kurie apsiribotų tuo, kas pasiekta. Jo galvoje kirba naujų sumanymų. Bet apie tai, ką sumanęs,  jis anksčiau laiko niekada neprabils. „Kai bus padaryta, tada pamatysite“, – santūriai taria ūkininkas.  Bet ne toks Vytautas  uždaras – savoje aplinkoje  nevengia ir šmaikštesnį žodį ištarti. Santūriam būti bendraujant su kaimo žmonėmis, ko gero, ir nepavyktų: jis yra Gudakiemio kaimo bendruomenės pirmininkas. Ir čia rūpesčių nestinga. Negaili savo ūkyje uždirbtų pinigų skirti  įvairiems kaimo renginiams, kapinėms sutvarkyti ir kitiems geriems bendruomenės darbams paremti.

Vytautas Raulonis dažnai bendrauja su kitais Gudakiemio kaimo ūkininkais Aldona ir Albinu Juknevičiais.

Vieni pavydi, kiti džiaugiasi
Vytautui, gimusiam ir užaugusiam keistoką pavadinimą turinčiame Gudakiemio kaime (1907 m. savaitraštyje „Šaltinis“ teigiama, kad šio krašto rusinimui iš imperijos gilumos buvo siunčiami rusai, nuo kurių ir kilęs kaimo pavadinimas Gudakiemis (Ruska wies). Panašiai pavadinimus gavo ir už kelių kilometrų nuo šios gyvenvietės nutolę Subartonys bei Sukarepka; vėliau į šiuos kaimus kėlėsi lietuviai), vieni pavydi sėkmingo ūkininkavimo, vadina dvarininku, sako, kad pas jį reikės eiti bernauti, kiti – džiaugiasi. Antai gudakiemietis Vytautas Žėkas pasakė: „Labai gerai, kad Raulonis supirko dirvonuojančias žemes. Juk dar neseniai šalia kaimo ir aplink jį buvo net krūmokšniai sukeroję…“ Iš tikrųjų Vytautui prireikė ne vienos dienos iš naujo įsisavinti apleistą žemę, atkurti gražų savo gimtinės vaizdą. Žinoma, šiandien Gudakiemyje nedaug ir gyventojų telikę – jau ir dviejų šimtų nėra. Bet kaimas gyvas, nors ir stipriai nukraujavęs. Kad ant kaimo kalniuko ir sugulė gyvenvietę anksčiau garsinę muzikantai, nagingi įvairių amatų meistrai,  bet užaugo nauja karta, irgi garsėjanti gabumais ir talentais. Bet, žinoma, kaimo žmonės labiausiai didžiuojasi stambiausiu ir geriausiu rajono ūkininku Vytautu Rauloniu. Ir štai kodėl.
Apie tai, ko nepasakė Vytautas
Kaime labiausiai vertinami žmonės, dirbantys žemę. Taip buvo nuo senų senovės. Toks požiūris ir šiandien išlikęs. Todėl Vytautą kaime labiausiai ir vertina. Ir ne tik dėl meilės žemei, modernaus ūkio. Daugeliui gudakiemiečių Vytautas pažįstamas  kaip tylus kaimo vaikis, niekada pikto nepasakęs, žmonių neapkalbėjęs, visada paprastas ir jautrus kitų bėdoms.
Skirtingai negu daugelis ūkininkų, Vytautas nepaskendęs ūkio reikaluose: jis su žmona Dalia suranda laiko ir pasisvečiuoti. Bemaž kiekvieną šeštadienį su kitais senbuviais suguža į Aldonos ir Albino Juknevičių (irgi ūkininkų) nuostabią pirtį. Joje ne tik karštas garas prakaitą varo, bet ir kalba pasisuka apie amžinus žemės reikalus: dažnai aptariama mūsų valdžios politika, diskutuojama apie permainingą gyvenimą. Bet labiausiai įsiminė ne minėti Vytauto samprotavimai, ne jo originalios mintys apie žemės ūkį ar politiką, bet tai, ko jis niekada nepasakė ir tikriausiai nepasakys. Jis niekada nepasiskundė, kaip jam sunku dirbti ūkyje, kad gamtos negandos ūkiui žalos pridarė, nors taip ne kartą yra buvę. Ir Vytautas niekada nekeikė valdžios dėl gauto prastesnio derliaus ar mažesnių grūdų supirkimo kainų. Žodžiu, nesiskundė, kad jam sunku. Gal todėl, kad pavyzdinį modernų ūkį sukūrė savo rankomis, kaip sakoma, viską užgyveno savo darbu. Gal čia ir bitės įtaką Gudakiemio ūkininkui padarė, nes jos, kaip žinoma, irgi išsiskiria darbštumu ir kantrumu.