Iš Varėnos krašto kilę ir į jį atsikėlę gyventi rašytojai, poetai, dramaturgai / Česlovas Skaržinskas

Anų metų rugsėjo pradžioje kaimą dar karštai glostė vasara. Buvo įprasta įvairiausių rūšių tankiai medžiais apsodintoje sodyboje regėti mažų ir didelių paukščių šėlsmą. Tų, kurie dar nepaliko ar niekada nepalieka kaimo. Žinoma, kasmet labiausiai žavi šalia sodybos perintys gandrai, kurie nuo ankstyvo pavasario iki rugpjūčio vidurio braidžioja po rasotą sulig hektaro dydžio kiemą. Renka, ką gyvą aptinka. Tarsi sanitarai darbuojasi. Bet tą rugsėjo rytą, žiū, pro langą – sodybos tvenkinio pakraštyje lyg du gandrai iš kažkur sugrįžę vaikšto… Tyliai atveriu langą, geriau įsižiūriu – tai už gandrą didesni – šviesiai melsvai pilkos spalvos paukščiai. „Gervės!“ – iš karto toptelėjo į galvą. Sumanau įamžinti neregėtą tvenkinio vaizdą. Už fotoaparato – ir pro duris. Bet tik pradėjau sėlinti nuo durų – gervės kaipmat mane pastebėjo ir pakilo. Nespėjau įamžinti kerinčio vaizdo. Kaip nuliūdau. Mąsčiau, ką galėtų reikšti jų apsilankymas sodyboje? Kaip tyčia tą dieną rengiausi vykti į Marcinkonis – į tradicinį Varėnos rajono žymių kraštiečių susitikimą. Būtent į Marcinkonis, už kurių driekiasi didžiausia Lietuvoje Čepkelių pelkė. Apie kurios retus paukščius, vabzdžius ir augalus dar 1981 metais buvau daug įdomaus girdėjęs iš tuomečių Čepkelių rezervato mokslinių bendradarbių Eugenijaus Drobelio ir Virgilijaus Monsevičiaus pasakojimų. Gerai ir šiandien pamenu, kaip beveik prieš keturiasdešimt metų karštą vasaros dieną aš, tuometis Varėnos rajono laikraščio Raudonosios vėliavos korespondentas, drauge su mokslininkais braidžiojome po neaprėpiamą pelkę. Tąsyk net iki Ėglinaičio salos nubridome. Būtent tada labiausiai ir įsiminė įtaigus E. Drobelio pasakojimas apie pilkąsias gerves, kurių tuomet perinčių Vidurio Lietuvoje ir Čepkeliuose tebuvo tik keletas porų. Ir tada būtų niekas nepatikėjęs, kad vėliau gervių tiek prisiveis, kad Lietuvoje ūkininkams net žalą darys. Nūnai jų labai daug peri Dzūkijoje. Kas rytą ir vėlų vakarą gervių klyksmai – jau įprasti mano gimtojo Gudakiemio kaimo žmonėms, gyvenantiems prie miško. Bet kad įsidrąsintų gervės atskristi į tvenkinį – dar nebuvau regėjęs. Ryto nutikimą galvojau papasakoti bičiuliams Marcinkonyse.
Beje, Marcinkonys iš Gudakiemio – visiškai netoli, apie 20 kilometrų kelio per miške išsidėsčiusius Puvočių, Trasninko kaimus. Jau devintą kartą važiavau į kraštiečių susitikimą. Tiksliau pasakius, į šaunų žymių žmonių, kilusių iš Varėnos rajono arba čia įsigijusių sodybas, pasibuvimą. Taip pasakytų mūsų miela ir šauni rajono kultūros ministrė Regina Svirskienė. Taip ją meiliai amžinatilsį poetas Stasys Stacevičius titulavo. Jai net eilėraštį paskyrė, viename ankstesniame susitikime per mikrofoną paskaitė. Tada daugelis svetelių ištempę ausis nuotaikingo eilėraščio apie kultūros ministrę Marcinkonių etnografinės sodybos kieme, prie senovinio svirno, atsiklausyti negalėjo. O ponia Regina, mačiau, vis vaikščiojo, kažką organizavo, matyt, nelabai ir girdėjo jai Stasio skirtą eilėraštį. Žiū, ten ją vienas žymus kraštietis kalbina, tuoj už parankės stveria kitas. Juk Reginą Svirskienę, rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoją, nuo seno pažįsta kiekvienas su menu susijęs varėniškis arba Varėnos rajone sodybų įsigiję, dažnai jose vasarojantys rašytojai Kazys Saja, jo žmona poetė Zita Mažeikaitė, Valentinas Sventickas, Merkio krašto vyriausiasis redaktorius Aloyzas Tendzegolskis, dailininkai Kastytis Skromanas, Romas Žmuidzinavičius, Adomas Žilinskas, Jonas Daniliauskas, Ramunė Vėliuvienė, Marijus ir Gediminas Piekurai. Taip pat ir žymūs mokslo žmonės tąsyk pribuvo į Marcinkonis: garsus chirurgas, profesorius Giedrius Uždavinys, mokslų daktarai Jonas Grigas ir Vygandas Čaplikas. Bet dar dairiausi ir labai norėjau pamatyti nuo Merkinės atjojantį ant gražiai prižiūrėto nuosavo žirgo Kovo 11-osios Akto signatarą, buvusį Lietuvos Vyriausybės premjerą Aleksandrą Abišalą. Vienąsyk jį mačiau barzdotą, kaip kokį bajorą iš anų laikų jodinėjantį netoli Merkinės, viename Merkinės seniūnijos kaime – ten jis turįs sodybą, ten kaimiečiai jo žirgą prižiūri. Šįkart jo nebuvo – ir labai nusiminiau, nes A. Abišala – šaunus ir linksmas pašnekovas, savo vienu ar kitu humoristiniu pasakojimu kaipmat visus užkrečia. Tąkart nepamačiau ir operos grando – Virgilijaus Noreikos su žmona, buvusia garsia balerina Loreta Bartusevičiūte, kurie irgi turi sodybą dzūkų krašte… Gaila, kad šiame susibuvime neišgirdau už širdies griebiančios maestro atliekamos dzūkų dainos Pasvarcyk, antela… Bet tąkart irgi labai linksma buvo. Mūsų kultūros ministrė R. Svirskienė svetelių palinksminti pakvietė senovinėmis dzūkiškomis dainomis ir šokiais garsėjančius Marcinkonių etnografinį ir Varėnos kultūros centro folkloro ansamblius. O kas norėjo – ir pats galėjo po kurcinio asarų savo dainą užtraukti. Žinoma, ne Čepkeliuose perinčių kurtinių ašarų paragavę… Ne tų, kurių įspūdingas tuoktuves dar smetoninėje Lietuvoje yra aprašęs gamtininkas profesorius Tadas Ivanauskas ir mūsų dienomis gamtos mokslų daktaras E. Drobelis.

Marcinkonių etnografinėje sodyboje dailininkas Kastytis Skromanas nutapė dainininkės iš Nedzingės Rimvilės Piščikaitės portretą / Česlovas Skaržinskas

Tik atvykę į Marcinkonis, po kelių minučių sėdome į autobusą, kuris mus nuvežė į Čepkelių rezervatą. Patekome į apžvalgos bokštą, vaikščiojome pažintiniu rezervato taku. Kiekvienas kraštiečių susitikimas organizuojamas vis kitaip, skiriasi už ankstesniuosius. Todėl ir aną kartą iš pradžių mūsų laukė pažintinė kelionė po rezervatą. Patekęs į Čepkelių rezervato teritoriją, kaip ir prieš daugelį metų, vyliausi susitikti su tais pačiais mokslininkais E. Drobeliu ir V. Monsevičiumi. Nesusitikome. Pasirodo, su V. Monsevičiumi, kuris tris dešimtmečius tyrė rezervato kamanių, daugelio kitų genčių retąsias bičių rūšis ir porūšius, jas vienintelis aprašė, jau niekada nebesusitiksiu. Šįkart apie rezervatą, velionio vyro darbus įdomiai papasakojo jo žmona – mokytoja Onutė Monsevičienė. Bet tąkart degiau noru apie netikėtą gervių vizitą mano sodyboje būtent pakalbėti su vienu garsiausiu Lietuvos ornitologu E. Drobeliu. Norėjau mokslininko paklausti: ar ne jo per daugelį metų saugotos gervės taip gausiai prisidaugino, kad po visus Varėnos rajono drėgnesnius miškus išplito, viena pora net ir į mano kiemą užklydo? Norėjau tik jam pasigirti gervių vizitu mano sodyboje. Matyt, mokslininkas ir tąkart šeštadienio laiką bus skyręs paukščiams stebėti. Pasislėpęs iš medžių šakų suręstoje palapinėje kažkur Čepkeliuose ar kitur fotoaparatu tikriausiai fiksavo paslaptingąjį paukščių gyvenimą. Tikriausiai pelkėje braidžiojančias pilkąsias gerves tą šeštadienį stebėjo ir buvo sumanęs vėl naują gamtos apybraižą ar esė parašyti? Kaip iš tikrųjų buvo – vyliausi vėliau gamtininko pasiteirauti. Arba ir nereikės to daryti – jis veikiausiai apie tai prabils naujoje savo knygoje, kurių daugiau kaip dvidešimt išleidęs. Tąsyk Marcinkonyse prisiminiau vieną jo ką tik išleistų knygų Vidur Girių. Sužavėjo brandžios žymaus Lietuvos gamtininko mintys. Tai knyga apie amžiną žmogaus ir paukščio draugystę, gamtos ir girių vaiko vienovę. Anądien ją tarsi vienu atsikvėpimu savo palėpėje perskaičiau.

Maestro Virgilijus Noreika su žmona balerina Loreta Bartusevičiūte / Česlovas Skaržinskas

Gerą popietę – būtent apie knygas, literatūrą, kūrėjų skatinimą rašyti – sugrįžę po įspūdingos ekskursijos po Čepkelius ir prakalbėjome Marcinkonyse. Bet disputas, o veikiau – pamąstymai balsu apie literatūros klasiko Vinco Krėvės, beje, gimusio vos 25 kilometrai nuo Marcinkonių, premijos steigimą sukėlė dvejopą įspūdį. Būtent, kai Varėnos savivaldybės viešosios bibliotekos direktorius Eitaras Krupovičius informavo apie rajono savivaldybės ketinimą steigti literatūrinę V. Krėvės premiją už nuopelnus garsinant Varėnos kraštą. Pakalbėjo rašytojai Kazys Saja, Valentinas Sventickas. Kaip ir dera dideliems rašytojams – santūriai, solidžiai. Anot V. Sventicko, tokią premiją Amerikos lietuviai įsteigę, bet gal jie neužpyks, jei ir varėniškiai, rašytojo kraštiečiai, tai padarys. Bet kam tą premiją ir pagal kokius kriterijus skirti? Štai kas disputo dalyviams tapo galvosūkiu. Bet ne visiems. Pasirodo, mūsų bičiulis žurnalistas ir leidėjas Danielius Mackevičius net pirmąjį laureatą tokios premijos buvo numatęs – publicistą Henriką Gudavičių, gyvenantį ir dirbantį Dzūkijos nacionaliniame parke. Pasiūlė premijuoti jo knygą Laiškai iš kaimo. Pritariau. H. Gudavičiaus esė – tai tarsi prie Netiesų kaimelio žilutėlis Nemunas, išsiliejantis iš krantų… Pagauna jo srovė – ir nejučiom neša tolyn… Šią knygą irgi palėpėje vienu atsikvėpimu godžiai perskaičiau. Bet tąsyk Marcinkonyse prisiminiau ir kitų žymių autorių – Aloyzo Tendzegolskio įstabių aforizmų Tūkstantis ir viena mintis, Stasio Stacevičiaus eseistikos Milda supaisys knygas. Vytauto Česnulio – apie kraštotyrą leidinius. Prisiminiau ir fotomenininkų brolių Algimanto ir Mindaugo Černiauskų itin autentiškus senųjų dzūkų portretų albumus. Ir, be abejo, jau minėtas gamtininko E. Drobelio knygas. Vienas – anksčiau išleistas, kitas – neseniai. Paminėtos ir nepaminėtos dzūkų ir tapusiais dzūkais autorių knygos, išplatintos po visą Lietuvą, tikrai garsino Varėnos kraštą. Ne mažiau Dzūkiją – kaip grybai ir uogos…

Onutė Monsevičienė papasakojo apie velionio vyro Virgilijaus Monsevičiaus mokslinę veiklą Čepkelių rezervate / Česlovas Skaržinskas

Bet apie būsimus V. Krėvės premijos laureatus geriausia būtų steigėjams spręsti. Tad dėl sveikintinos, kaip supratome, rajono valdžios idėjos steigti tokią premiją pernelyg burnų neaušinome. Mums, kas širdžiai miela, kad Varėnos rajono valdžia jau ne pirmą kartą nuostabias savo idėjas paverčia kūnu. Antai, kaip sugalvojo Grybų šventes, kurios seniai geidžiamos daugelio Lietuvos grybautojų. Nūnai svetur ne mažiau varėniškiai žinomi ir savo žymių kraštiečių susitikimų Marcinkonių etnografinėje dzūkiškoje sodyboje organizavimu. Ar nūnai kur kitur Lietuvoje yra tokių didžiulių, jau daugelį metų organizuojamų žymių meno, mokslo, verslo kraštiečių susiėjimų? Neteko girdėti. Ir mes, varėniškiai, savotiškai laimingi, turėdami galimybę artimiau vienas su kitu susipažinti, pabendrauti. Ir ne tik kurcinio asarų paragauti susieiname… Kiekvienąkart tokiuose susibuvimuose fotoaparatu stengiuosi įstabias akimirkas užfiksuoti. Žiūriu, kur vaikščioja, su kuo susitinka vienas ar kitas garsus Dzūkijos žmogus. Antai man labai rūpi rašytojas K. Saja, kurio kūrinį Klumpės vaikystėje gal dešimtį kartų skaičiau. Tai buvo viena pirmųjų mano perskaitytų knygų. Ilgai kartojau jos žodžius – tarytum Biblijos. Fotografuoju ir įžymias marcinkoniškes dainininkes. Jų graudžios, už širdies griebiančios melodijos netelpa dideliame etnografinės sodybos kieme – sklinda, veržiasi į neaprėpiamą akimis dzūkišką kaimą. O prie senojo svirno po Marcinkonių etnografinio ansamblio dainininkų kelintos jau dainos kažkas kad užtrauks skardžiabalsę armoniką… Žiū, visada linksmas dailininkas K. Skromanas ir nesusilaiko – jis tuojau už parankės Nedzingės vaikų ansamblio vadovę, mokytoją Vandą Mockevičienę į kiemo vidurį – polkutę trypia. Pagauti dailininko azarto drąsiau sukrunta ir kiti kraštiečiai, kurie gal daugiau kurcinio asarų paragavę… Ir polka vos nevirsta pasiutpolke… Seni marcinkoniškiai, girdintys kaip ir triukšmą kaimynystėje, nepyksta, eina gatve – ir vienas, kitas net kepurę nukelia – senoviškai pasisveikina… Žino, kas čia ne pirmus metus dedasi. Beje, jiems rugsėjo šeštadienis, kaip ir kiekvienam darbščiam kaimiečiui, didelis darbymetis. Visus ir viską, kas aplinkui dedasi kieme, – vis fotografuoju. Ne viskas pavyksta – ne kartą ir pro šalį prašaunu – kadras nei šioks, nei anoks išeina. Nesutrinku – iš naujo ieškau gražių kraštiečių susitikimo akimirkų. Iš tolo matau didelį katilą, į viršų rūkstančius nemenkus dūmus. Nejau, pamaniau, etnografinėje sodyboje ir naminės aparatą kažkas sugalvojo pademonstruoti… Prieinu arčiau – ogi dideliame katile voveraičių sriuba verda… Dainuodami, šokdami nė nepajuntame, kad jau vakarop saulė ritasi. Susitikome anksti ryte, atrodė, bus marios laiko pasibūti, bet nė nepajutome, kaip ir vėsuma iš vakarų priartėjo. Mielas šurmulys Marcinkonyse po truputį vis labiau rimo. Patraukėme atgal į savo sodybas ar kitus mielus namus. Ir vos priartėjau prie Gudakiemio – akyse – vėl gervės, tarsi nebūtų išskridusios iš sodybos tvenkinio. Gal jų pasirodymas kažkoks lemtingas mūsų, kraštiečių, likimo, praeities ar veikiau – ateities ženklas? Kad žinočiau… Nekantriai laukiau kito ryto. Ir ką gi. Vėliau dvi gervės kone kas rytą vis atskrisdavo į sodybos tvenkinį. Jau neskubėdavau jų fotografuoti. Nenorėjau išbaidyti didingų paukščių, troškau kuo ilgiau jais pasigerėti. Gervės neilgai braidžiodavo tvenkinio pakraščiais. Vos po dešimties minučių jos nuplasnodavo atgal į kaimo pakraštį, miško pusę. Laukdavau kito ryto, kada gervės vėl pasirodys tvenkinyje. Ir tą vasarą atrodė, kad niekada nesibaigs rugsėjis…