Aloyzas Tendzegolskis žinomas rašytojas – aforizmų, satyrinių kūrinių autorius, išleidęs 9 knygas. Jo kūrybos spausdinta humoro ir satyros rinkinyje „Velnio tuzinas“ (1977), aforizmų rinkiniuose „Mintys minta mintimis“ (1983), „Buities priebutyje“ (1989). Yra išleidęs humoro knygas „Jausmų sutramdymas“ (1980), „Absurdo sapnai“ (2005), „Paskaityk suaugusiems“ (2006), „Humoreskos be politikos“ (2007), „Absurdo eilėraščiai“ (2007). Taip pat aforizmų knygą   Skaityti toliau …

Daugeliui Lietuvos žmonių Henrikas Vaitiekūnas pažįstamas iš televizijos ekrano. Jį vadina televizijos žurnalistu. Kaip jis pats teigia, televizijai atidavė, o aš sakyčiau, paaukojo 30 metų. Tie žmonės teisūs, vadindami H. Vaitiekūną televizininku. Tačiau nemažai žmonių poną Henriką pažįsta ir kaip itin gabų spaudos atstovą. Juk jo žurnalistinio darbo biografija prasidėjo būtent spaudoje: Komjaunimo tiesos, Valstiečių laikraščio, provincijos   Skaityti toliau …

Akvilė kone kasdien aplankydavo tylioje palaukėje nuo audrų ir kitų gamtos negandų nepalūžusį beržą. Ateidavo į laikinosios sostinės pakraštyje plytinčią mielą laukymę, kurioje ji kaskart giliai įsiklausydavo į vakaro tylą. Prigludusi prie beržo aštuoniolikmetė Kauno Mičiurino technikumo studentė godžiai gaudydavo slėpiningus užsimiegojusio rudens garsus. Mergaitei atrodė, kad gamta vis giliau minga. Ir ji tai labiausiai   Skaityti toliau …

Žiū, kone kiekviename mažesniame kaime senukai telikę. Tik didesni sodžiai, kaip anksčiau juos buvo įprasta vadinti gyvenvietėmis, dar alsuoja, bet irgi nykiu, sunkiai protu suvokiamu gyvenimu. Kaimai tapo beveidžiais: su aptriušusiomis begriūvančiomis ištuštėjusiomis sodybomis. Tarsi kokia vėtra būtų praūžusi… Negaliu suprasti, kas atsitiko. Oficialiai teigiama, kad nuo 1990-ųjų duonos ieškoti svetur išvyko apie milijonas Lietuvos   Skaityti toliau …

Yra žmonių, su kuriais tik susipažinus pasidaro lengva dūšioje. Regis, tą žmogų seniai pažinojai. Net daugiau – su juo augai, braidžiojai po tas pačias Dzūkijos rasotas pievas, didžiavaisi ošiančiomis jos giraitėmis. Klajojai po akmenuotus laukus, kuriuose giliai susimąsčius auga mintys lig pirmojo sopulio… Yra žmonių, kuriems iš karto norisi atsiverti. Ir nebaisu būti atviram. Toks   Skaityti toliau …

Atėjo diena, o veikiau – naktis, nes dažnai tik prabudus užvaldo gyvenimo būties mintys. Regis, kitaip imu gyventi. Kelintąsyk jau. Dažniausiai naktį: būna ar nebūna mėnesiena. Ir tai nutinka, kai vasaroju gimtinėje, tykiame dzūkiškame kaimelyje. Ir labai džiaugiuosi, kad ne kokiuose Naisiuose ar jau seniai sugalvotose Rumšiškėse. Čia, gimtinės palaimintoje tyloje, prabyla net daiktai. Tai   Skaityti toliau …

Visada ilgesingai laukiu pavasario. Jau pirmosiomis kovo dienomis nekantriai skubu kuo greičiau iš sostinės persikelti į savo sodybą, apsuptą senų, didelių ir mažų, prieš metus ar anksčiau sodintų medžių. Nėra kito tokio stebuklo, kaip naują gamtos – tarsi vaiko gimimo – klyksmą išgirsti kaime. Tik kaime – tykiame užutekyje – spalvingiausiai, ryškiausiai išsiskleidžia nauja gyvybė.   Skaityti toliau …

Prieš keturiasdešimt metų iš arčiau pamačiau Vilnių. O Viešpatie, koks jis iš pirmo žvilgsnio pasirodė didingas, didelis: tuomečiu Lenino prospektu riedantys troleibusai, miesto centre ir aplink centrą susispietusios kavinės ir restoranai, parduotuvės. Bet labiausiai nenusakomą įspūdį padarė, manding, dangaus ir žmogaus kūrinys – senoji Katedra. Savotiškai nuliūdino sostinės pakraščiai – tuomečiai Autobusų ir Geležinkelio stoties   Skaityti toliau …

Tolumoje – rūškanas švyturys ar neįmintas šviesulys – vis dažnesnis svečias mano ilgoje senoje kelionėje po vėjo ir žolės bei miškų namus. Ne prarastojo laiko ieškau. Kam jo ieškoti – jis iš Dzūkijos šilų lyg ir nebuvo niekur dingęs. Kaip ir labai seniai, taip ir dabar, atrodo, tas pats traukinys jau daugelį metų iš lėto   Skaityti toliau …

Sakoma, ištikimiausias žmogaus draugas yra šuo. O aš galvoju – ir medžiai. Jie šimtmečius auga prie tavo ir mano namų. Jie, niekada neišdavę tavo ir mano paslapties, visą gyvenimą stovėdami ir numiršta. Juos, kai tavęs ir manęs nėra, kartais nupjauna pikta ranka. Dažniausiai nupjauna ta, kuri gyvenime nėra pasodinusi nė vieno medelio. Ta ranka pirmiausia   Skaityti toliau …

Pirmąsyk dar vaikas būdamas išgirdau motinos ir tėvo pasakojimus apie keturis brolius partizanus Vincą, Praną, Joną ir Antaną Ivanauskus, gyvenusius šalia mano gimtojo Kuciūnų kaimo (Varėnos r.). Buvo dar ir penktasis Ivanauskų brolis Juozas. Bet jis nesuspėjo išeiti į mišką – paėmė į sovietų kariuomenę. Tėvai, o ir visas kaimas, Ivanausko atžalas vadino paprastai – peliksukais.   Skaityti toliau …

Per jazminų žydėjimą Gegužės nakties pradžioje labiausiai juntamas po visą mano kaimą pasklidęs jazminų kvapas. Gaila, kad taip trumpai visa tai trunka. Kokią savaitę, kitą. Jazminai nuo senovės puošė kone kiekvieną Gudakiemio kaimo sodybą. Yra toks kaimas Varėnos rajone, pasiklydęs tarp Nedzingės ir Merkinės. Bet man šis kaimas per jazminų žydėjimą yra pats gražiausias sodžius   Skaityti toliau …

Literatūrinis puslapis Varėnos laikraštyje Tądien tyli ir rami buvo 2013-ųjų sausio 12-oji Merkinėje. Taip spengia tyla dažniausiai tarsi po neseniai žiemą dūkusios pūgos ar smarkaus vasaros lietaus. Tarsi paskutinę žiemos dieną buvome neprašytuose svečiuose pas Stasį Stacevičių, kuris pūguotą ir šaltą 2012-ųjų gruodžio aštuonioliktosios vakarą, grįždamas iš dėdės laidotuvių Merkinėje, savo namų – vienkiemio –   Skaityti toliau …

Rašytoją Joną Mačiukevičių įpratę pristatyti paprastai: prozininkas, poetas, publicistas. O dažnai – ir Lietuvos žmonių su negalia sąjungos įkūrėjas, šios organizacijos laikraščio Bičiulystė steigėjas. Jis prisidėjo ir prie Lietuvos televizijos laidos Bėdų turgus pirmtakės Svetimo skausmo nebūna atsiradimo, įvairios kitos pilietinės veiklos. Kad ir būdamas garbaus amžiaus (sukako 77-eri) J. Mačiukevičius neleidžia atšipti plunksnai. Randasi   Skaityti toliau …

Anų metų rugsėjo pradžioje kaimą dar karštai glostė vasara. Buvo įprasta įvairiausių rūšių tankiai medžiais apsodintoje sodyboje regėti mažų ir didelių paukščių šėlsmą. Tų, kurie dar nepaliko ar niekada nepalieka kaimo. Žinoma, kasmet labiausiai žavi šalia sodybos perintys gandrai, kurie nuo ankstyvo pavasario iki rugpjūčio vidurio braidžioja po rasotą sulig hektaro dydžio kiemą. Renka, ką   Skaityti toliau …

Iki šiolei mes mažai žinome apie žurnalistus, dirbančius provincijoje. O juk jie savo spausdintu žodžiu dažniausiai pirmieji pasibeldžia į kaimų, atskirtų nuo gyvenimo šurmulio, vienkiemių gyventojų širdis. Visais laikais kaime populiariausia buvo vietinė spauda, nes joje sodiečiai turėjo ir turi galimybę skaityti išsamias savo krašto naujienas ir dažnai tiesiogiai bendrauti su rajono laikraščio žurnalistais. Jie   Skaityti toliau …

Kaskart namo palėpėje tik knygos ir įrišti laikraščiai bei žurnalai tyliai kalba sena ir nauja kalba apie mūsų praeitį, dabartį ir būsimus metus. Per kelerius metus įsirengiau ramią oazę. Kiek daug išminties sutilpo į ilgą ir plačią antrojo aukšto erdvę – knygos jaukiai sugulė į lentynas. O anksčiau jos krūvomis pūpsojo pirmajame namo aukšte, ūkiniame   Skaityti toliau …

2015-ųjų vasarą, dar tik į 73 metų kalnelį įkopęs, anapilin iškeliavo buvęs ilgametis „Valstiečių laikraščio“ vyriausiasis redaktorius Jonas Švoba. Sunku susitaikyti su mintimi, kad jo nebėra tarp mūsų. Niekada neparašysiu atsisveikinimo žodžių – jis gyvas mano mintyse, širdyje ir kūryboje. Todėl, kad kiekvieną dieną regiu vyriausiąjį redaktorių, dėliojantį naują „Valstiečio“ (taip sutrumpintai vadindavome savo laikraštį)   Skaityti toliau …

Šiandien tikriausiai vėl bus įprasta diena. Išsiverdu kavos. Kaip ir kasryt, įsijungiu televizorių. Labo ryto laidą. Daili panelė, kartais užsikirsdama (suprantama, ankstyvas rytas, gal dar neišsimiegojusi), vėl skaito dvaro naujienas: kur Prezidentė nūnai vyks, ką premjeras darys, kokią tą dieną bylą vienas ar kitas teismas nagrinės. Na, dar praneša, kokia ryte temperatūra Vilniuje. Ir viso   Skaityti toliau …

Nūnai vieną žinomiausių fotomenininkų Lietuvoje Algimantą Černiauską pirmąsyk iš arti pamačiau būtent savo gimtinėje – Varėnos rajono Gudakiemio kaime. Sutikau jį man liūdną rugpjūčio dieną. Algimantas fotografavo mano brolio Antano laidotuves. Fiksavo paskutines atsisveikinimo jaunesnio už mane trejais metais brangiausio brolio akimirkas. Daugiau nei liūdnas man buvo tų metų rugpjūtis. Brolį Antaną 1979 metais paėmė   Skaityti toliau …