Pirmąsyk dar vaikas būdamas išgirdau motinos ir tėvo pasakojimus apie keturis brolius partizanus Vincą, Praną, Joną ir Antaną Ivanauskus, gyvenusius šalia mano gimtojo Kucūnų kaimo (Varėnos r.). Buvo dar ir penktasis Ivanauskų brolis Juozas. Bet jis nesuspėjo išeiti į mišką – paėmė į sovietų kariuomenę. Tėvai, o ir visas kaimas, Ivanausko atžalas vadino paprastai – peliksukais.   Skaityti toliau …

Per jazminų žydėjimą Gegužės nakties pradžioje labiausiai juntamas po visą mano kaimą pasklidęs jazminų kvapas. Gaila, kad taip trumpai visa tai trunka. Kokią savaitę, kitą. Jazminai nuo senovės puošė kone kiekvieną Gudakiemio kaimo sodybą. Yra toks kaimas Varėnos rajone, pasiklydęs tarp Nedzingės ir Merkinės. Bet man šis kaimas per jazminų žydėjimą yra pats gražiausias sodžius   Skaityti toliau …

Literatūrinis puslapis Varėnos laikraštyje Tądien tyli ir rami buvo 2013-ųjų sausio 12-oji Merkinėje. Taip spengia tyla dažniausiai tarsi po neseniai žiemą dūkusios pūgos ar smarkaus vasaros lietaus. Tarsi paskutinę žiemos dieną buvome neprašytuose svečiuose pas Stasį Stacevičių, kuris pūguotą ir šaltą 2012-ųjų gruodžio aštuonioliktosios vakarą, grįždamas iš dėdės laidotuvių Merkinėje, savo namų – vienkiemio –   Skaityti toliau …

Rašytoją Joną Mačiukevičių įpratę pristatyti paprastai: prozininkas, poetas, publicistas. O dažnai – ir Lietuvos žmonių su negalia sąjungos įkūrėjas, šios organizacijos laikraščio Bičiulystė steigėjas. Jis prisidėjo ir prie Lietuvos televizijos laidos Bėdų turgus pirmtakės Svetimo skausmo nebūna atsiradimo, įvairios kitos pilietinės veiklos. Kad ir būdamas garbaus amžiaus (sukako 77-eri) J. Mačiukevičius neleidžia atšipti plunksnai. Randasi   Skaityti toliau …

Anų metų rugsėjo pradžioje kaimą dar karštai glostė vasara. Buvo įprasta įvairiausių rūšių tankiai medžiais apsodintoje sodyboje regėti mažų ir didelių paukščių šėlsmą. Tų, kurie dar nepaliko ar niekada nepalieka kaimo. Žinoma, kasmet labiausiai žavi šalia sodybos perintys gandrai, kurie nuo ankstyvo pavasario iki rugpjūčio vidurio braidžioja po rasotą sulig hektaro dydžio kiemą. Renka, ką   Skaityti toliau …

Iki šiolei mes mažai žinome apie žurnalistus, dirbančius provincijoje. O juk jie savo spausdintu žodžiu dažniausiai pirmieji pasibeldžia į kaimų, atskirtų nuo gyvenimo šurmulio, vienkiemių gyventojų širdis. Visais laikais kaime populiariausia buvo vietinė spauda, nes joje sodiečiai turėjo ir turi galimybę skaityti išsamias savo krašto naujienas ir dažnai tiesiogiai bendrauti su rajono laikraščio žurnalistais. Jie   Skaityti toliau …

Kaskart namo palėpėje tik knygos ir įrišti laikraščiai bei žurnalai tyliai kalba sena ir nauja kalba apie mūsų praeitį, dabartį ir būsimus metus. Per kelerius metus įsirengiau ramią oazę. Kiek daug išminties sutilpo į ilgą ir plačią antrojo aukšto erdvę – knygos jaukiai sugulė į lentynas. O anksčiau jos krūvomis pūpsojo pirmajame namo aukšte, ūkiniame   Skaityti toliau …

2015-ųjų vasarą, dar tik į 73 metų kalnelį įkopęs, anapilin iškeliavo buvęs ilgametis „Valstiečių laikraščio“ vyriausiasis redaktorius Jonas Švoba. Sunku susitaikyti su mintimi, kad jo nebėra tarp mūsų. Niekada neparašysiu atsisveikinimo žodžių – jis gyvas mano mintyse, širdyje ir kūryboje. Todėl, kad kiekvieną dieną regiu vyriausiąjį redaktorių, dėliojantį naują „Valstiečio“ (taip sutrumpintai vadindavome savo laikraštį)   Skaityti toliau …

Šiandien tikriausiai vėl bus įprasta diena. Išsiverdu kavos. Kaip ir kasryt, įsijungiu televizorių. Labo ryto laidą. Daili panelė, kartais užsikirsdama (suprantama, ankstyvas rytas, gal dar neišsimiegojusi), vėl skaito dvaro naujienas: kur Prezidentė nūnai vyks, ką premjeras darys, kokią tą dieną bylą vienas ar kitas teismas nagrinės. Na, dar praneša, kokia ryte temperatūra Vilniuje. Ir viso   Skaityti toliau …

Nūnai vieną žinomiausių fotomenininkų Lietuvoje Algimantą Černiauską pirmąsyk iš arti pamačiau būtent savo gimtinėje – Varėnos rajono Gudakiemio kaime. Sutikau jį man liūdną rugpjūčio dieną. Algimantas fotografavo mano brolio Antano laidotuves. Fiksavo paskutines atsisveikinimo jaunesnio už mane trejais metais brangiausio brolio akimirkas. Daugiau nei liūdnas man buvo tų metų rugpjūtis. Brolį Antaną 1979 metais paėmė   Skaityti toliau …

 ELTA ir lrytas.lt inf.2014-02-10 10:09  Išleista paskutinė 2012 metų gruodžio mėnesį tragiškai žuvusio poeto ir eseisto Stasio Stacevičiaus knyga „Milda supaisys“. Tai S.Stacevičiaus eseistikos knyga, parengta ir sudaryta paties autoriaus.   Poetas S.Stacevičius. Č.Skaržinsko nuotr.  Pasak poeto bendraamžio ir bičiulio Valdemaro Kukulo, jo kūryboje nuolat akcentuojama tyla – ir kaip filosofinė kategorija, ir kaip būsena,   Skaityti toliau …

Šiandien virš Lietuvos kaimo ne tik juodi debesys susitelkę Parduotas, išvaikytas, nužmogintas Mūsų kaimas visada buvo įvairių menininkų akiratyje. Kaimo temos jų mene dominavo neatsitiktinai – šventa pareiga buvo atiduoti savotišką duoklę kaimiečiui. Kaimas visada buvo mūsų tautos gyvastis. Antai jau cariniais laikais lietuvybę žadino kaimo knygnešiai, o po 1918 m. Lietuvos nepriklausomybę įtvirtino ne   Skaityti toliau …

Dar prieš porą metų Stasys Vainalavičius (gimęs 1910-aisiais) kinematografininkų sambūryje juokavo: šimtas metų jau ne už kalnų. Taip ir atrodė: sutiksime jo šimtmetį, taurelę pakelsime, jubiliatas rėš kalbą, papasakos viską, ką atsimena apie senus laikus ir tų laikų kiną. Bet žmogus matuoja, o Dievas rikiuoja. Jis drūtą kaip ąžuolėlis Stasį pasikvietė pas save keleriais metais   Skaityti toliau …

Varėnos viešojoje bibliotekoje pristatyta kraštietės Onos Vaškelevičiūtės-Zakarauskienės knyga „Dzūkijos žolelės gydo“. Dalyvavo knygos įžanginio straipsnio autorius Petras Zurlys, leidyklos „Gimtinės šaltinis“ direktorius Česlovas Skaržinskas, kultūros puoselėtojas Vytautas Rimša, būrelis burokaraistiečių. Petras Zurlys džiaugėsi galėdamas pabūti su gimtojo Burokaraisčio kaimo žmonėmis, pristatyti trečią Onutės Vaškelevičiūtės-Zakarauskienės knygą, į kurią ji sudėjo savo 77 metų daktarišką patirtį, apgailestavo,   Skaityti toliau …

Česlovas Skaržinskas nuo jaunumės labiau mėgo rašyti taip vadinamas „autorines“ apybraižas, artinančias šį žanrą prie meninės prozos. Matyt, tokį polinkį lėmė jo prigimtyje glūdintis lyrinis pradas, jaunystėje prasiverždavęs vienu kitu eilėraščiu, o 1999 metais įsikūnijęs poezijos rinkiniu „Lietus ir muzika, neturinti namų“. Todėl ir rašytojas Jonas Mačiukevičius, įžangoje palydintis pas skaitytojus Česlovo Skaržinsko apybraižų ir   Skaityti toliau …

Bliūško mitai, keitėsi mąstymas Niekada iš atminties neišdils 2004 –ųjų gegužės pirmosios įvykiai Briuselyje. Gal ne vienas tautietis jau ir pamiršo, kad būtent tais metais ir tą dieną Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. O mes, Žemės ūkio rūmų darbuotojų, ūkininkų, žurnalistų būrelis, drauge su Pasvalio kultūros centro etnografiniu ansambliu „Rags“, vadovaujamu Daivos Adamkavičienės,  tų metų   Skaityti toliau …

Pradėjo su Belarus traktoriumi Varėnos rajonas daugeliui tautiečių asocijuojasi su smėlynais. Ne vienam žemaičiui, suvalkiečiui ar aukštaičiui, nebuvusiam Dzūkijoje, sunku įsivaizduoti, kad ir čia galima sėkmingai ūkininkauti – žemelę dirbti, nes juk ne visur Dzūkijoje smėlis karaliauja. Esama šiame gražiame krašte ir nemenkos žemelės. Ir neblogą derlių iš jos, pasirodo, galima išspausti. To pavyzdžiu gali   Skaityti toliau …